Laikas ir mes. Ant sukčių meškerės – jausmai

Rūta KANOPKAITĖ, „Šeimininkė”

Kanopkait____nauja__II.jpgKeičiantis laikams, keičiasi ne tik papročiai. Nusikaltimai – taip pat. Pinigus atimti galima nebūtinai stovint tamsiame skersgatvyje su peiliu. Šiandieniniai aferistai mielai naudojasi naujomis technologijomis, „pasikausto“ psichologijos žiniomis. Telefoninių sukčių aukomis paprastai tampa nelabai išprusę senukai, per televizorių mieliau žiūrintys „lunas marijas“ negu žinias, ir vaikai, žinantys, kur tėvai laiko pinigus. Tačiau įkliūva ir inteligentiški, apdairūs žmonės.

Sykį sutikau pažįstamą literatę, kuri pasiguodė, kad apgavikai išviliojo tris tūkstančius litų. Nusistebėjau: kaip tai galėjo nutikti būtent jai, iš rašymo ir skaitymo duoną pelnančiai? Balsas telefono ragelyje buvo visai kaip mano Vytuko, atsiduso vieniša moteris. Sūnui jau penkiasdešimt, jis su šeima gyvena kitame mieste, tačiau mamai – vis dar Vytukas. Išgirdusi pagalbos šauksmą, tuoj pat eis per ugnį ir vandenį…

Modernūs nusikaltėliai nusitaiko ne tik į svetimus pinigus, sukčiaudami internetu ar telefonu. Jų atakų taikinys – mūsų pasitikėjimas vienas kitu, mūsų jausmai, meilės ilgesys. Ir tai baisiausia. Šipuliais pavirtus tarpusavo santykių tikrumui ir saugumui, pasaulis tampa šaltesnis, priešiškesnis. Mažiau linkstame padėti savo artimui. Nes gal tas artimas tiesiog nori išgauti internetinės bankininkystės prisijungimo kodus, ištuštinti jūsų sąskaitą banke. O aistringas įsimylėjėlis, sutiktas prie šiltų jūrų, tiesiog tikisi solidaus honoraro už savo vyriškas paslaugas. Gavęs pinigus, patiklią širdies damą paliktų nuogą basą…

Meilės spąstai – subtili aferizmo rūšis. Ant jos kabliuko moterys, išsiilgusios atvirai rodomų jausmų, dažniausiai užkimba Turkijos, Egipto, Šiaurės Afrikos šalių kurortuose. Lietuvai tapus ES nare, lietuvaitės tapo paklausiomis nuotakomis tiems, kam vedybos – būdas gauti leidimą gyventi Europos Sąjungoje. Nuotakos amžius čia visai nesvarbus. Kaip šilta vilna suraitomos net šešiasdešimtmetės.

…Dvigubai jaunesnio gido pakerėta pensininkė po atostogų Egipte grįžo į Lietuvą kaip ant sparnų. Kas vakarą į jos telefoną atskriedavo žinutės iš Hurgados: kaip jis ilgisi, kaip svajoja vėl pamatyti ir pagaliau spausti savo glėbyje. Po kelių mėnesių moteris, sukrapščiusi paskutines santaupas, vėl išlėkė į Egiptą pas mylimąjį. Karšto pasimatymo metu dama sulaukė ne tik pasipiršimo, bet ir atkaklaus pasiūlymo pirmiausia sukurti bendrą verslą, kurio pradžiai reikėtų trisdešimties tūkstančių dolerių. Išgirdęs, kad ji tokių sumų net nesapnavo, riteris ėmė reikalauti pinigų bent jau apmokėti išnuomotam butui, kuriame jiedu susitiko…

Ši istorija baigėsi palyginti laimingai. Moteris grįžo į Lietuvą gyva ir sveika, nesupančiota santuoka šalyje, kurios įstatymų nežino. Neprarado nei savo paso, nei turto, kaip yra nutikę kitoms „meilės vergėms“. Į nuostolius reikėtų nurašyti sumažėjusį pasitikėjimą žmonėmis ir sudužusias iliuzijas. O pamoka – kaip būtina situaciją ir save joje kritiškai pamatyti iš šalies – gal vis dėlto šioks toks pelnas?             

Panašūs straipsniai