2020 m. rugpjūčio 8 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Iš kur tie žurnalistai, kurių TV laidas visi keikia?

Rimvydas STANKEVIČIUS, "Respublikos" žurnalistas

Peciulis_II.jpgApie kokybės stoką lietuviškose televizijose, apie kritikos stoką jų produkcijai ir apie ten dirbančių žmonių profesionalumo bei atsakomybės stoką kalbamės su Žurnalistikos instituto direktoriumi profesoriumi Žygintu Pečiuliu.

- Nepasakysiu nieko originalaus ir netikėto, jei prisipažinsiu esąs vienas tų žmonių, kurie nepatenkinti šiandienos televizijos lietuviškų kanalų produkcijos kokybe. Ką manote jūs - pedagogas, rengiantis būsimuosius žurnalistus, tarp jų nemažą dalį būsimų televizijos darbuotojų?

- Dėl kokybės sutinku su jumis. Sutinku ir su tuo, kad tai ne mudviejų vienų nuomonė, - televizija yra nepatenkinti ir kritikai, ir publika, ypač intelektualesnioji dalis. Tačiau prieš pradėdami ieškoti kaltų trumpai aptarkime priežastis, dėl ko taip atsitiko.

Televizijos raidą galima suskirstyti į tris etapus. Tai, kliaujantis rašytojo Umberto Eko (Umberto Eco) pasiūlytais terminais, paleotelevizija, neotelevizija, ir (jau kitų pasaulio televizijos kritikų įvardyta) šiandieninė - realybės televizija, arba posttelevizija.

Paleotelevizija - etapas, būdingas Europai, kai egzistavo valstybinių televizijos kanalų monopolis. Išskyrus Didžiąją Britaniją, kur nuo 1954 metų pradėjo rastis komercinės televizijos, iki praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio vidurio komericinių transliuotojų Europoje nebuvo. Rytų Europoje (puikiai ir patys prisimename) televizija veikė kaip valstybės padalinys - propagandos priemonė, o Vakaruose visa tai buvo sutvarkyta subtiliau, valstybės kišimasis į televizijos veiklą nebuvo matomas taip akivaizdžiai, tačiau iš esmės vyko tas pats. Kuo tokia televizija buvo gera, kuo bloga?

Ji veikė kaip visuomenės telkimo, informavimo ir švietimo sistema. Na, ir linksminimo, žinoma, tačiau būtent politika ir kultūra buvo pagrindinės anos - paleotelevizijos - sritys. Televizijos darbuotojams buvo keliami aukščiausi profesionalumo reikalavimai, bet kas į televizijos eterį patekti negalėjo, televiziją kūrė intelektualai, meno ir valstybės žmonės. Atrodytų, tai puiku, tačiau plačiosioms masėms tokia televizija nepatiko, netgi ne viskas pagal jų išsilavinimą, domesius buvo įkandama. Juk ne visiems, pavyzdžiui, patinka poezija. Statistika skelbia, kad kiekvienoje šalyje skaitančiųjų eiles yra maždaug du procentai. Tad likusių 98 procentų atžvilgiu privalomas poezijos skaitymas juk būtų demagogija, ar ne?

Siekiant sukurti televiziją, skirtą plačiajai auditorijai, atsirado antrasis jos raidos etapas - neotelevizija, kitaip tariant - komercinių kanalų era. Su ja į televizijos eterį atėjo eilinis gatvės žmogus su savo problemomis, savo gyvenimo istorijomis, o žiūrovas gavo galimybę televizijos herojuose įžvelgti save. Taip į televiziją ėmė veržtis neįtikėtino žiūrovų susidomėjimo tuomet sulaukę pokalbių šou, realybės šou, dingusiųjų paieškos tarnybos...

- Etapai lieka etapais. Bet negi būtina reaguoti į juos kaip į neišvengiamybę? Negi mes, televizijos produkcijos vartotojai, jau niekaip negalime paveikti mums transliuoti parenkamos produkcijos kokybės, pasakyti, kad lėkšti, vulgarūs ir banalūs dalykai mūsų skoniui, išsilavinimui ir pomėgiams netinkami?

- Jūs prašote manęs vaistų, tačiau nenorite klausytis apie ligos priežastis? Bet juk kaip kitaip nustatyti diagnozę? O ar žinote, kad ši liga būdinga ne tik Lietuvai - visam pasauliui. Žinote, kad Prancūzijos televizijos kritikai apie savo televizijos laidų kokybę kalba tą patį, ką dabar mudu su jumis?

Žinoma, esama visuomeninio transliuotojo, tačiau juk ir jis turi taikstytis su tendencijomis - jei besikeičiančiame pasaulyje jis atsisakytų keistis, tiesiog būtų pasmerktas išnykti.

O jei kalbame išimtinai apie Lietuvą, dera žinoti, kad Lietuvos visuomeninis transliuotojas yra mažiausiai finansuojamas visuomeninis transliuotojas visoje Europoje, todėl elementariai nėra pajėgus padaryti geros kokybės produkcijos. Jau seniai ir ne kartą esu sakęs: "Valstybės garbės reikalas yra finansuoti savo visuomeninį transliuotoją, kad šis taip užkeltų televizijos produkcijos kokybės kartelę, jog komerciniai kanalai su savo lėkšta produkcija neturėtų kur dėtis". Tačiau valstybė su mano nuomone, matyt, nesutinka.

- Jūsų mintis dėl visuomeninio kanalo stiprinimo man patinka, bet nejaugi visų kitų komercinių kanalų produkcijos pasirinkimas - išimtinai tik jų pačių apsisprendimo reikalas? Nejaugi valstybė visai negali jų paveikti? Na, pavyzdžiui, kokia nors iš kompetentingų asmenų sudaryta išminčių taryba?

- O kodėl tuomet kalbame tik apie televiziją? Kodėl ne apie spaudą, kurioje yra ne mažiau lėkštų ir bulvarinių reiškinių nei televizijose? Jums atrodo, kad išeitis būtų televizijas prižiūrinti išminčių taryba? Tuomet įsivaizduokime, kad ta taryba - Žurnalistų etikos komisija, aiškinanti laikraščiui, ką reikėtų publikuoti, o ko nereikėtų? Dar vis manote, kad tai išspręstų problemą? Ir kaip toks sprendimas vadintųsi? Cenzūra? O kaipgi tuomet su demokratija?

- Na, gerai, bet paleotelevizijoje dainininkai bent pataikydavo į natas, o šiandieniniai ne tik nepataiko, bet juos vertinantys komisijos nariai netgi sako, kad tai puiku. Jei ta visuotinė televizijos kokybės smukimo era - neišvengiamas pasaulio reiškinys, tai bent jau išmokykime žiūrovus sveikai žiūrėti į tai, kas rodoma, - šlamštą vadinti šlamštu, reklamą - reklama, melą - melu.

- Išties būtų nuostabu Lietuvos mokyklose įvesti privalomą mokymo discipliną, mokančią augančius žmones, kaip žiūrėti televizorių, kaip vertinti ten skelbiamą informaciją, kaip nepaklysti reklaminiuose labirintuose, kaip atskirti aukštosios kultūros apraiškas nuo įspūdingai pateikto ir išreklamuoto menkaverčio surogato... Tačiau vargu ar tai šiandien įmanoma. Pagalvokime vien apie tai, kas turėtų būti tie žmonės, kurie šią discipliną dėstytų. Ir kiek jų mokymas būtų subjektyvus, šališkas vienų ar kitų komercinių struktūrų atžvilgiu?

- Na, dėstyti televizijos supratimą mokyklose, mano manymu, gera, bet išties sunkiai šiandien įgyvendinama idėja. Tačiau ką gi kalbėti apie pedagogų gretas, jei, anapus iškeliavus šviesaus atminimo televizijos kritikui Skirmantui Valiuliui, net ir daugmaž objektyviai, nesuinteresuotai televizijos programas kritikuojančių specialistų Lietuvoje neliko nė vieno. Kritinės televizijos kanalų produkcijos apžvalgos, manau, iš dalies galėtų pavaduoti tuos minėtus televizijos supratimo disciplinos pedagogus.

- Dėl žiniasklaidos kritikos ir tuo užsiimančių žmonių nebuvimo jūs teisus, tačiau ne jūs manęs, o aš jūsų su priekaištu turėčiau klausti, kodėl jų nėra. Juk žiniasklaidos kritiko pozicijos neturi ir pati "Respublika"?

- Matyt, Žurnalistikos fakultetas jų, vertų dirbti tokį darbą, neužaugina?

- Užaugina. Tik kur jiems reikia dėtis baigus studijas? Pavyzdžiui, kur televizijoje rasti sau darbo vietą žurnalistui? Nebent žinių tarnyboje. Kitur žurnalistai nereikalingi, labiau - išvaizdūs neprofesionalai.

Pavyzdžiui, buvau gavęs iš Spaudos rėmimo fondo lėšų ir inicijavęs projektą "Ž" - būtent žiniasklaidos kritikos projektą. Ir ką gi - vienas didžiausių interneto portalų Lietuvoje atsisakė šį projektą priimti su savo vėliava, motyvuodami maždaug taip: "Žinote, mes turime čia su visokiais dienraščiais sutarčių, tarpusavio įsipareigojimų, susitarimų, todėl negalime jūsų priimti".

Nė viena redakcija nemato reikalo turėti bent vieną etatinį žiniasklaidos kritiką. Todėl mano parengti jaunieji specialistai yra priversti imtis kitokio žurnalistinio darbo.

O žurnalistas, turintis kitų pareigų ir užduočių, pripuolamai tokio darbo daryti negali. Pirmiausia jis turi nuolatos žiūrėti visas televizijos laidas. Mąstyti apie tendencijas, analizuoti, rašyti. Tai sunkus ir nuolatinis darbas. Juk kaip kitaip? O jeigu paskambins "Respublika" arba "Veidas" ir sakys: "Gerbiamas žiniasklaidos kritike, norėčiau, kad pateiktumėte man dešimties pastarųjų metų lietuviškų kanalų tendencijas ir palygintumėte jas su Vakarų Europos tendencijomis..." Negi atsakys: "Nežinau".

Sutinku, aktyvi gera žiniasklaidos kritika galėtų šiek tiek padėti televizijoms stengtis kilstelėti savo produkcijos lygį, padėti žiūrovui išmokti teisingai vertinti tai, ką mato, tačiau iš esmės posttelevizijos tendencijų nepakeistų. Ypač turint galvoje, kad vargu ar šiais laikais dar reaguoja į kritiką, į spausdintą žodį. Na, pavyzdžiui, jūsų laikraštis demaskuoja kokį stambaus kalibro sukčių, o jis tik juokiasi ir, užuot teisinęsis, sako: "Na ir kas? Lok kiek nori, o man nuo to nei šilta, nei šalta".

Ko norėti, jei mūsų Žurnalistikos instituto skelbimo lentoje drįstama kabinti darbą siūlančius skelbimus, kuriuose tarp reikalavimų būsimam darbuotojui - gebėjimas rašyti užsakomuosius straipsnius. Panašu, kad jie jau nebesupranta, kur čia blogis slypi. Nesupranta, kad vilioja žurnalistus daryti nusikaltimą, kad užsakomųjų straipsnių rašymas prieštarauja Visuomenės informavimo įstatymui.

- Tad vienintelė išeitis - laukti, kol televizijų vadovams patiems jų produkcija taps kokti?

- Televizijos vadovas, žinoma, gali užkelti kokybės karteles savo planuose, tačiau jam neišvengiamai teks susidurti su realybe. Juk darbuotojus jis turės rinktis iš tų, kurie yra. Štai toks ir pasirinkimas - tarp Kristupo Krivicko ir Arūno Valinsko...

Manau, jei televizijų vadovai, prodiuseriai užduotų sau klausimą: "Ar šią savo produkciją galėčiau be gėdos parodyti savo tėvams, seneliams, ar galėčiau šią laidą žiūrėti drauge su savo vaikais?", televizijos produkcijos kokybė jau vien nuo to kiltų. Tačiau...

Štai dabar antrasis nacionalinio transliuotojo kanalas mums rodo archyvinę medžiagą. Tai, ką televizija sukūrė dar sovietmečiu. Su siaubu pagalvoju, ką mes kartosime po dešimties metų? Argi iš to, ką šiandien televizijos "kuria", kas nors turi išliekamosios vertės?..

Parengta pagal "Respublikos" priedą "TV Publika"

Nuotraukoje: Vilniaus universiteto Žurnalistikos instituto direktorius, profesorius Žygintas Pečiulis LŽS XV suvažiavime

                                                        Ričardo Šaknio nuotr.




Virselis_1934_m._I.jpg


IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 86 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,IERARCHIJA"


Tarp kolegų pasidairius,
yra giminės įvairios,
Nors, kas skaito tik gazietą,
gal būt, to nepastebėtų.

Yra giminė - vyriausių,
Jie tarp raštų įsirausę,
Nors minkštoką turi kėdę.
bet labai nesaugiai sėdi.

Jei su plunksna ką nors daro,
tai parašo žodį svarų,
O jeigu parašo nieką,
tai nelaiko tai per grieką.

Paskiau eina sekretoriai,
žmonės nelabai padorūs.
Šitie žmonės visą laiką
tik ką nors nubraukti taiko.

Ir didžiausią nuo jų kančią
tai reporteriai iškenčia.
Nubraukė eilutę, kitą,
ot ir nėra poros litų...


(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)