..Kitą dieną, jau Latvijoje, išsukam iš pagrindinio kelio, išvydę rodyklę „Miunhauzeno miško muziejus“. Neblogai pataikom: šiandien čia vyksta Melagių dienos šventė (liepos pabaigoje!). Už tris bilietus suplojam net trylika latų. Apžiūrim namą, kurio pirmame aukšte eksponuojamos įvairiose šalyse išleistos knygos apie baroną, paukščių ir žvėrių (matyt jo sumedžiotų) iškamšos, kreivi veidrodžiai, senoviniai drabužiai, taip pat įrengtas XVII – XVIII amžių damos buduraras. Antrajame aukšte – vaškinių figūrų ekspozicija. Natūraliu ūgiu stypso krepšininkė Uljana Semionova, prie lentos palinkęs šachmatininkas Michailas Talis. Netoliese – latviams svarbus hercogas Jakobas, prezidentas Karlis Ulmanis, aktorė Vija Artmanė, kompozitorius Raimondas Paulas, kino režsierius Sergejus Eizenšteinas, poetė Aspazija.
Prie namo esančioje laukymėje prasideda du medinių skulptūrų tako maršrutai – 5,3 ir 3,8 kilometro ilgio. Pasirenkam antrąjį variantą, bet vis tiek nekėblinam viso atstumo: neapleidžia įtari mintis, kad Miunhauzenas apgaus ir tų skulptūrų apskritai nebus. (Nukulniavus beveik kilometrą, tarp medžių pavyko pastebėti tik dvi skulptūras primenančius eksponatus).
Lauke prie muziejaus sienos dar apžiūrime karikatūrų parodą. Labiausiai įsimena viena – kaip Latvijos premjeras su Rusijos premjeru Vladimiru Putinu apsikeičia suvenyrais – rusas latviui įteikia suplyšusias vyžas, o šis – tortą su įsmeigta lentele „ABRENE – PYTALOVO“. Latviams iki šiol skaudu išsižadėtų istorinių latviškų žemių, dėl kurių iki pat 2007 – ųjų nebuvo ratifikuota valstybinės sienos sutartis.
Pamėginam įsijausti į pačią šventę – nepavyksta. Ne vien dėl to, kad didesnės žodžių dalies nesuprantam. Vienoje iš kelių scenų kažkoks senis blevyzgoja apie daktarą ir gonorėją, o žiūrovai esą turį juoktis. 22 valandą prasidės vakaronė, bet negi mes jos lauksim? Dar septynias valandas reikėtų valgyti čia pat kepamus šašlykus, maukti alų ir klausytis ant kubilų užsilipusių niektauzų.
Po kelių dienų peržiūrinėdamas kelionės dienoraštį pastebiu, kad šį miško muziejų vos ne žodis žodin su kelių lapų interviu aprašiau du kartus. Tikrai galingas tas baronas Miunhauzenas.
Saulkrastėje – paskutinė kelionės nakvynė. Tarybinių laikų barako (gal buvusio pionierių lagerio?) šeimininkai už parą išlupa dviem latais negu buvo pasiskelbę. Dušas neaišku kur, tualetas ir kriauklė su šaltu vandeniu – tik pirmame aukšte. Užtat paplūdimys – vos už 500 metrų, tik perėjus kelią. Smėlis primena žvyrą, mėtosi neseniai kūrento laužo nuodėguliai, nulaužtos medžių šakos. Jokių persirengimo kabinų, beveik laukinė gamta. Status smėlio krantas – ir iš karto gilu. Kur dingo beribės Piarnu seklumos?
Be mūsų barake gyvena dar trys lietuvių šeimos. Kai prieš 22 valandą, „nuleidę“ į jūrą saulę antrą kartą grįžtam iš paplūdimio, artimiausieji kaimynai, su kuriais dalijamės komunalinį balkoną, pradeda vakarieniauti. Prisikirtę kažkur išeina, o grįžę lygiai vidurnaktį vėl sėda prie stalo užkandžiauti.
Mes, lietuviai, negavę sočiai prisikimšti, tikriausiai labai prastai jaučiamės ir svečioj šaly negalim nei užmigti, nei bendrauti, nei jaustis saugūs. Kur nors Lenkijoje ar Estijoje greitai neradę maisto parduotuvės imam panikuoti, jog neduok Dieve, numirsim iš bado.
Vos per devynias dienas spėjam pasiilgti lietuviško maisto, nes sustoję Raubonyse, netoli sienos, medinėje užeigoje puolam ieškoti plokštainių, cepelinų ir virtų varškėčių. Lietuva – valgi šalis.
