2019 m. rugsėjo 22 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Vidas Beitnaras. SUBLIUŠKĘ ANEKDOTAI III

Lietuviai, negavę sočiai prisikimšti, tikriausiai labai prastai jaučiasi ir svečioj šaly

Beitnaras dviese II_1.JPG..Kitą dieną, jau Latvijoje, išsukam iš pagrindinio kelio, išvydę rodyklę „Miunhauzeno miško muziejus“. Neblogai pataikom: šiandien čia vyksta Melagių dienos šventė (liepos pabaigoje!). Už tris bilietus suplojam net trylika latų. Apžiūrim namą, kurio pirmame aukšte eksponuojamos įvairiose šalyse išleistos knygos apie baroną, paukščių ir žvėrių (matyt jo sumedžiotų) iškamšos, kreivi veidrodžiai, senoviniai drabužiai, taip pat įrengtas XVII – XVIII amžių damos buduraras. Antrajame aukšte – vaškinių figūrų ekspozicija. Natūraliu ūgiu stypso krepšininkė Uljana Semionova, prie lentos palinkęs šachmatininkas Michailas Talis. Netoliese – latviams svarbus hercogas Jakobas, prezidentas Karlis Ulmanis, aktorė Vija Artmanė, kompozitorius Raimondas Paulas, kino režsierius Sergejus Eizenšteinas, poetė Aspazija.

Prie namo esančioje laukymėje prasideda du medinių skulptūrų tako maršrutai – 5,3 ir 3,8 kilometro ilgio. Pasirenkam antrąjį variantą, bet vis tiek nekėblinam viso atstumo: neapleidžia įtari mintis, kad Miunhauzenas apgaus ir tų skulptūrų apskritai nebus. (Nukulniavus beveik kilometrą, tarp medžių pavyko pastebėti tik dvi skulptūras primenančius eksponatus).

Lauke prie muziejaus sienos dar apžiūrime karikatūrų parodą. Labiausiai įsimena viena – kaip Latvijos premjeras su Rusijos premjeru Vladimiru Putinu apsikeičia suvenyrais – rusas latviui įteikia suplyšusias vyžas, o šis – tortą su įsmeigta lentele „ABRENE – PYTALOVO“. Latviams iki šiol skaudu išsižadėtų istorinių latviškų žemių, dėl kurių iki pat 2007 – ųjų nebuvo ratifikuota valstybinės sienos sutartis.

Pamėginam įsijausti į pačią šventę – nepavyksta. Ne vien dėl to, kad didesnės žodžių dalies nesuprantam. Vienoje iš kelių scenų kažkoks senis blevyzgoja apie daktarą ir gonorėją, o žiūrovai esą turį juoktis. 22 valandą prasidės vakaronė, bet negi mes jos lauksim? Dar septynias valandas reikėtų valgyti čia pat kepamus šašlykus, maukti alų ir klausytis ant kubilų užsilipusių niektauzų.

Po kelių dienų peržiūrinėdamas kelionės dienoraštį pastebiu, kad šį miško muziejų vos ne žodis žodin su kelių lapų interviu aprašiau du kartus. Tikrai galingas tas baronas Miunhauzenas.

Saulkrastėje – paskutinė kelionės nakvynė. Tarybinių laikų barako (gal buvusio pionierių lagerio?) šeimininkai už parą išlupa dviem latais negu buvo pasiskelbę. Dušas neaišku kur, tualetas ir kriauklė su šaltu vandeniu – tik pirmame aukšte. Užtat paplūdimys – vos už 500 metrų, tik perėjus kelią. Smėlis primena žvyrą, mėtosi neseniai kūrento laužo nuodėguliai, nulaužtos medžių šakos. Jokių persirengimo kabinų, beveik laukinė gamta. Status smėlio krantas – ir iš karto gilu. Kur dingo beribės Piarnu seklumos?

Be mūsų barake gyvena dar trys lietuvių šeimos. Kai prieš 22 valandą, „nuleidę“ į jūrą saulę antrą kartą grįžtam iš paplūdimio, artimiausieji kaimynai, su kuriais dalijamės komunalinį balkoną, pradeda vakarieniauti. Prisikirtę kažkur išeina, o grįžę lygiai vidurnaktį vėl sėda prie stalo užkandžiauti.

Mes, lietuviai, negavę sočiai prisikimšti, tikriausiai labai prastai jaučiamės ir svečioj šaly negalim nei užmigti, nei bendrauti, nei jaustis saugūs. Kur nors Lenkijoje ar Estijoje greitai neradę maisto parduotuvės imam panikuoti, jog neduok Dieve, numirsim iš bado.

Vos per devynias dienas spėjam pasiilgti lietuviško maisto, nes sustoję Raubonyse, netoli sienos, medinėje užeigoje puolam ieškoti plokštainių, cepelinų ir virtų varškėčių. Lietuva – valgi šalis.

 


Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)