2020 m. gegužės 30 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Žurnalistikai reikia taisyklių

Vudmantas VALIUŠAITIS, DELFI

Valiusaitis_II__2_.jpgLeiskime sau šiek tiek pasvajoti. Įsivaizduokime, kad atsiranda Lietuvoje leidėjas, kuris viešai paskelbia ir pareikalauja iš jam dirbančių žurnalistų tvirtai laikytis šių principų:

• Svarbiausioji laikraščio misija – perteikti tiesą, kiek ji gali būti nustatyta.

• Laikraštis perduos VISĄ tiesą apie svarbius Lietuvos ir pasaulio įvykius, kiek tik bus įmanoma apie tai sužinoti.

• Kaip informacijos šaltinis laikraštis laikysis padorumo taisyklių, kurios yra privalomos, kalbant apie asmenis.

• Visa, kas spausdinama laikraštyje, bus tinkama skaityti tiek jaunam, tiek senam.

• Laikraščio veikla skirta tarnauti savo skaitytojams ir visuomenei apskritai, bet ne asmeniniams jo savininkų interesams.

• Siekdamas tiesos, laikraštis pasirengęs atsisakyti materialinės naudos, jei tai reikalinga visuomenės labui.

Įsigalėjęs požiūris

Dabar fantazuokime toliau: bandykime suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų, kiek įtakingų Lietuvos žiniasklaidos priemonių atitiktų šiuos 7 principus? Ir kaip atrodytų mūsų informacinis laukas, jeigu bent dalis žiniasklaidos priemonių (pora įtakingų dienraščių, nacionalinis radijas ir televizija ir pan.) vadovautųsi tokiais principais?

Girdžiu oponentų balsus: tai neįmanoma, tokių leidėjų nėra ir būti negali, kadangi leidyba yra verslas, leidėjai suinteresuoti gauti pajamų ir pelno, bet ne šviesti ir auklėti visuomenę!..

Toks požiūris Lietuvoje labai paplitęs. Jis liudija ne tiek verslumo dvasią, kiek savanaudišką požiūrį į visuomenę, nežabotą siekį ja pasinaudoti – gauti kuo daugiau įplaukų, tuo pat metu maža ką vertingo už tai tepasiūlant ir nedaug įsipareigojant. Atsakingos leidybinės praktikos tradicija yra priešinga.

Sieti tiesos, ne asmeninių interesų

Vienas įtakingiausių ir solidžiausių pasaulio laikraščių yra dienraštis „Washington Post“ (http://www.washingtonpost.com/), įsteigtas 1877 m. ir einantis iki šiol. Daugeliui žiniasklaidos priemonių jis gali būti profesinių standartų ir žurnalistinės etikos pavyzdžiu. Ir taip yra ne todėl, kad ten atsitiktinai susirinko daug gerų, aukšto lygio profesionalų. Taip yra dėl to, kad patys leidėjai nustatė aiškius, skaidrius, besąlygiškai vykdytinus principus, kuriais privalu vadovautis kiekvienam, kuris nori ir pagal savo profesines kvalifikacijas gali dirbti „Washington Post“.

Tie 7 straipsnio pradžioje išvardyti principai nėra iš piršto laužti. Būtent šiais principais ir šiandien vadovaujasi svarbiausias Vašingtono dienraštis. Juos suformulavo ir 1935 m. kovo 5 d. pasiūlė Eugene'as Meyeris (1875-1959) – amerikiečių finansininkas, valstybės pareigūnas, leidėjas. 1933-aisiais – pasaulinio ekonominio nuosmukio metais – aukcione įsigijęs bankrutuojantį „The Washington Post“, jis ne tik nustatė laikraščio veiklos principus, bet ir išleido milijonus dolerių nuosavų pinigų, siekdamas pagerinti laikraščio kokybę ir įtvirtinti patikimumą. Jis suprato, kad tai daryti verta, žiūrint ne trumpalaikės naudos, bet ilgalaikės visuomenės perspektyvos.

Viešai deklaruojami leidybos arba žiniasklaidos priemonės veiklos principai – daug, tačiau ne viskas. Dienraštyje dirbantys žurnalistai vadovaujasi aiškiomis ir konkrečiomistaisyklėmis, kurių jau pati pirmoji pastraipa įpareigoja žurnalistą ne rūpintis parnešti leidėjui pinigų, bet siekti tiesos: „Washington Post“ įsipareigoja atkakliai, ištikimai ir sąžiningai siekti tiesos, be jokių asmeninių interesų ir niekam nepataikaujant.“

Suprasti atsakomybę, nepiktnaudžiauti galia

Toliau taisyklės nustato, kad „Washington Post“ reporteriai ir redaktoriai įsipareigoja bet kokią užduotį atlikti su sąžiningu atvirumu ir be išankstinio nusistatymo. Ištirti priešingus požiūrius turi būti savaime suprantama. Į kaltinamųjų ir besiginančiųjų komentarus privalu atsižvelgti. Būtina išsiaiškinti motyvus tų, kurie spaudžia primesti savo požiūrį, ir nustatyti, ar tie motyvai kilnūs, ar ne, aiškūs ar paslėpti.

Dar daugiau. Žurnalistai, dirbantys „Washington Post“, privalo deklaruoti aiškiai suprantą savo atsakomybę ir būtinybę nepiktnaudžiauti galia, kurią suteikia darbas įtakingame dienraštyje: „Puikiai suprantame, kad galia, kuria naudojamės dirbdami vyraujančiame laisvojo pasaulio sostinės rytiniame laikraštyje, mus įpareigoja: išklausyti neturinčius balso; vengti puikybės ir paniekos kitiems; atvirai ir nuoširdžiai bendrauti su savo skaitytojais“.

Žurnalistika be taisyklių

Mano paskutinis komentaras apie tarybinės žurnalistikos pobūdį kai kuriems skaitytojams nepatiko. Jiems atrodė, kad kritikuoju vien atskirus žurnalistus, jų neįvardydamas, o tarybinė žurnalistika esą buvo „padoresnė“ už dabartinę.

Kalbėjau ir kalbu ne apie vieną ar kitą asmenį, ne apie tą ar kitą konkretų leidinį ar žiniasklaidos priemonę, bet apie raiškos metodą. Metodą, kai veikiama be taisyklių, kai piktnaudžiaujama galia, kurią suteikia žurnalisto darbas. Tokių taisyklių nebuvo tarybiniais laikais, jų vis dar nėra arba beveik nėra nė dabar. Todėl „tarybinės mokyklos“, t. y. žurnalistikos be taisyklių, tradicija šiandien vyrauja.

Pamenu, kai prieš aštuonerius metus dirbdamas LRT taryboje siūliau priimti tarptautinius standartus atitinkantį LRT etikos kodeksą – su interesų konflikto, sąžiningumo, profesionalumo, reputacijos apibrėžimais, kitais įsipareigojimais, būdingais atsakingai žurnalistikai. Jeigu vien tik LRT būtų taikomi panašūs profesionalumo standartai, kurie galioja „Washington Post“ žurnalistams, viešosios erdvės atmosfera Lietuvoje greitai keistųsi. Nekalbant jau apie pačios LRT raiškos pobūdį.

Tačiau toks profesionalumo slenkstis pasirodė žymiai per aukštas. Likau nesuprastas ne tik administracijos, bet ir tarybos. Vietoj to buvo pasitenkinta nesaistančiu ir neįpareigojančiu fasadiškumu, bereikšmiu deklaratyvumu (žr. Vertybės ir veiklos principai).

Saistantys įsipareigojimai

O jeigu LRT tąsyk būtų sąžiningai įsipareigojusi ir viešai paskelbusi kažką panašaus į tai, kas saisto, tarkim, jų kolegas žurnalistus iš privataus Vašingtono dienraščio? Jeigu gali taip save apriboti privataus kapitalo dienraštis, kodėl negali to visuomeninis transliuotojas, didžiąją jo veiklos dalį finansuojant mokesčių mokėtojų pinigais? Etikos ir profesinių standartų taisyklių dalyje apie interesų konfliktą, tarkime, paskelbtų:

„Visuomeninis radijas ir televizija įsipareigoja visada ir visur vengti ne tik asmeninių interesų konflikto, bet ir prielaidų jam atsirasti. Mes laikomės tvirto nusistatymo šiais klausimais, aiškiai

- Mes nepriimame jokių dovanų. Nesinaudojame lengvatomis, kurias galėtų suteikti mūsų profesija. Yra tik kelios ir akivaizdžios išimtys, pavyzdžiui, kvietimas papietauti. Nemokamas įėjimas į bet kokį renginį, už kurį kiti turi mokėti, – draudžiamas. Vienintelė išimtis nemokamoms vietoms – kėdės spaudos atstovams skirtoje ložėje.

- Mes nedirbame niekam kitam, išskyrus LRT. Joks pašalinis užsiėmimas nesiderina su darbu visuomeniniame radijuje ir televizijoje. Siekiant išvengti asmeninių interesų konflikto nušviečiant verslo ir finansų rinkos temas, visas atitinkamo skyriaus personalas privalo deklaruoti savo asmeninių indėlių ir investicijų sąrašus.

- Mes niekuo neįsipareigojame rėmėjams, reklamos užsakovams, šaltiniams ir netarnaujame jų asmeniniams interesams. Suprantame, jog privalome būti atsargūs su asmenimis, kurių visuomeninės pozicijos yra žurnalistų dėmesio centre ir gali būti jų tyrimo objektas. Tiek mūsų privatus, tiek profesionalus elgesys neturi diskredituoti žurnalisto profesijos ir visuomeninio radijo ir televizijos vardo.

- Mes vengiame įsitraukti į bet kokį aktyvų ko nors rėmimą – politikų, bendruomeninių reikalų, demonstracijų, – viso to, kas kompromituotų ar galėtų kompromituoti mūsų pasiryžimą informuoti visuomenę sąžiningai ir objektyviai. Visuomeninio radijo ir televizijos darbuotojų šeimos nariai neprivalo laikytis šių taisyklių, tačiau turi žinoti, kad jų veikla ar dalyvavimas kokių nors judėjimų bei organizacijų veikloje gali neigiamai atsiliepti mūsų reputacijai. Todėl skyrių vadovams privalu pranešti viską apie darbuotojų šeimos narių bei artimų žmonių komercinius bei profesinius ryšius.“

Čia tik nedidelis pavyzdėlis taisyklių dalies, aptariančios žurnalistų interesų konflikto amplitudę.

Panašiai turėtų būti išrašytos ir kitos dalys: pavyzdžiui, reporterio vaidmuo, klaidos ir jų atitaisymas, šaltinių įvardijimas, plagiatas ir profesinė reputacija, sąžiningumas, nuomonė (ja dažnai gana manipuliuojama), nacionaliniai ir bendruomenių interesai, galbūt net ir skonis. Kas yra „geras skonis“ ir „tinkamas tonas“ daliai žurnalistų šiandien irgi, regis, nėra labai aišku. Taisyklėse galėtų būti paaiškinama.

Politikos ir žurnalistikos kokybė – susiję

Kas nuo to pasikeistų? Palaipsniui imtų skaidrėti informacinės raiškos laukas – ryškiau atsiskirtų profesionali žurnalistika nuo mėgėjiškos ir bulvarinės. Laidos, reklamuojančios optikos saloną, vedėja, aišku, nebegalėtų tikėtis asmeninės premijos, pavyzdžiui, to salono akinių. Tačiau žiniasklaidos ir verslo santykiams plačiąja prasme tai būtų naudinga, tarpusavio santykius nuskaidrintų. Tuo pat metu rimti žurnalistai negalėtų sau leisti nei privačiai, nei profesinėje veikloje veikti taip, kaip veikia tabloidų herojai ir juos aptarnaujantis personalas.

Drauge tai būtų skambutis verslui ir politikams: Lietuvos žurnalistikoje atsiranda taisyklės, kurių bus laikomasi. Tai drausmintų visus. Ir skatintų. Socialiai atsakinga žurnalistika, kaip ir socialiai atsakingas verslas bei socialiai atsakinga politika – valstybės ir visuomenės gerovės laidas.

Tačiau nei vienu iš šių trijų elementų, regis, negalėtume nuoširdžiai džiaugtis – visi turi rimtų trūkumų. Žiniasklaidos kuriamas viešojo diskurso laukas, kuriame dalyvauja ir politikai, ir verslo žmonės, matyt, netenkina nei jų dalyvių, nei visuomenės. Kodėl? Kas politikams svarbu – matyti iš laikraščių. Kas nesvarbu – irgi matyti, apie tai nerašoma.

Tačiau jei apie ką nors nekalbama, tai nereiškia, kad to iš viso nėra. Greičiau priešingai. Tai tik rodo, kad visuomenės pajėgumas įvardyti problemas, jas viešai aptarti ir rasti išmintingus sprendimus yra ribotas. O viešosios erdvės intelektualinis lygis tiesiogiai siejasi ir su politinių sprendimų kokybe.

Negalima tikėtis išmintingų, visuomenės interesus atitinkančių politinių sprendimų, jeigu viešąją erdvę užgožia banalybės, lėkštos pramogos, irzli ir spigi kritika bei panašūs dalykai. Kai paties aukščiausio lygio politikai keliaklupsčiauja prieš televizijos laidų vedėjus, tai daug pasako ir apie mūsų politiką, ir apie žurnalistiką.

Viešosios erdvės intelektinė kartelė akivaizdžiai žemėja. Panašu, kad ir su kiekvienais Seimo rinkimais parlamento intelektinis potencialas menksta. Politinė sistema, įskaitant ir žiniasklaidos veiksnį, veikia taip, kad ji nepajėgia iškelti reikiamo intelektinio potencialo į sprendimus priimančias grandis. Dalis politikų taikosi prie neaukšto žiniasklaidos lygio, nesirinkdami veržiasi į TV ekranus, kvailiausias TV šou laidas, leidžia iš savęs tyčiotis, žeminti, bet sėdi ten noriai, šypsosi. Džiaugiasi, kad matomi.

Ir štai šitokio mentaliteto žmonės priima sprendimus, kurie lemia šimtų tūkstančių žmonių gyvenimus ir likimus. Kam gi dabar rūpi, kad ketvirtadalis tautos turėjo išsidanginti nežinia kur ir dar galo tam nematyti? Dvidešimt nepriklausomybės raidos metų, abipusė politinio elito ir žiniasklaidos sąveika be taisyklių, be atsakomybės atvedė į dabartinę situaciją.

Gyventi be taisyklių – neapsimoka

„Valdžia gadina, o absoliuti valdžia gadina absoliučiai“ (Power tends to corrupt, and absolute power corrupts absolutely), – rašė XIX a. britų publicistas Johnas Emerichas Actonas (1832-1902). Šią sentencijos dalį, kalbėdami apie politinę valdžią, žurnalistai mėgsta cituoti – kada reikia ir kada nereikia. Tačiau retai priduria kitą jo sakinį, kuris irgi turi išliekamosios ir apibendrinančiosios prasmės: „Nėra klaidingesnio įsitikinimo, negu manymas, kad pareigos pateisina jų turėtoją.“ (There is no worse herecy than to believe that the office sanctifies the holder of it.).

Čia mes grįžtame į straipsnio pradžią. Teiginys, kad leidyba ir verslas suinteresuotas tik greitu pelnu, kad tamsi ir neišauklėta visuomenė yra jų pelnas, ne jų rūpestis, – saviapgaulė. Vakarų žiniasklaidoje dirbantys žurnalistai nėra doresni ar moraliai pranašesni. Tik ten veikia tokia teisinė reglamentacija, tokie žiniasklaidos kontrolės ir savikontrolės mechanizmai, kad elgtis nepadoriai ir neprofesionaliai paprasčiausiai neapsimoka.

Jei Lietuvos žurnalistika ir verslas suprastų, kad gyventi be taisyklių niekam nepasimoka, verta jas turėti ir pagal jas gyventi – jau būtų didelis žingsnis pirmyn. Keistųsi ir politika. Būtų priversta keistis.

Išloštų visi – ir politika, ir verslas, ir žurnalistika. Bet labiausiai – valstybė ir visuomenė.

Nuotraukoje: Publikacijos autorius, Lietuvos žurnalistų sąjungos narys Vidmantas Valiušaitis

                                                            Ričardo Šaknio nuotr.




Virselis_1934_m._I.jpg


IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 86 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,IERARCHIJA"


Tarp kolegų pasidairius,
yra giminės įvairios,
Nors, kas skaito tik gazietą,
gal būt, to nepastebėtų.

Yra giminė - vyriausių,
Jie tarp raštų įsirausę,
Nors minkštoką turi kėdę.
bet labai nesaugiai sėdi.

Jei su plunksna ką nors daro,
tai parašo žodį svarų,
O jeigu parašo nieką,
tai nelaiko tai per grieką.

Paskiau eina sekretoriai,
žmonės nelabai padorūs.
Šitie žmonės visą laiką
tik ką nors nubraukti taiko.

Ir didžiausią nuo jų kančią
tai reporteriai iškenčia.
Nubraukė eilutę, kitą,
ot ir nėra poros litų...


(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)