Iki Europos vyrų krepšinio čempionato liko mažiau nei mėnuo. Visas Lietuvos rinktinės kovas per TV3 komentuosiančiam Robertui Petrauskui dabar pats namų darbų įkarštis.
– Krepšinį komentuojate jau daugiau kaip dešimt metų. Turbūt net per daug ruoštis nereikia?
– Kiekvienas čempionatas vis kitoks. Namų darbų visada būna, ruoštis reikia. Ypač Lietuvoje, kur krepšinį visi mėgsta ir supranta. Nusišnekantis komentatorius būtų labai greitai demaskuotas.
Intensyviau pradėjau ruoštis kartu su krepšininkais. Kaip tik šią savaitę Lietuvos rinktinė pradėjo žaisti draugiškas rungtynes. Devynios draugiškos, dar kitaip vadinamos kontrolinės rungtynės – repeticija krepšininkams, arenoms, čempionato organizatoriams, o kartu ir komentatoriams.
– Susipažinote su komandų sąrašais. Jums turbūt nėra nežinomo nė vieno krepšininko?
– Suprantama, yra naujų žaidėjų, yra senų gerų pažįstamų vardų. Statistiką, komandų sąrašus prieš varžybas gauna kiekvienas komentatorius. Tačiau jei nežinosi nieko daugiau, tai ir liks tik sausa informacija – žaidėjų numeriai, amžius, ūgis. Tuo žiūrovų „nepamaitinsi”.
– Nesusiduriate su problema, kaip suspėti tiesiogiai komentuojant įvykius aikštelėje dar pažerti ir įdomių istorijų apie komandą, žaidėjus?
– Reikia ieškoti aukso vidurio. Negali visąlaik pasakoti tik to, kas vyksta aikštelėje, nes žiūrovai ir taip mato. Tačiau bus nesąmonė, jei apie tai išvis nekalbėsi, o tik bersi istorijas iš praeities.
Kartais toli gražu ne viską pavyksta panaudoti, ką pasirengi iš anksto. Tačiau juk svarbu ne viską papasakoti, ką žinai, o tai daryti laiku ir vietoje, neperlenkiant lazdos.
Emocijų skirtumai
– Kai kurie komentatoriai stengiasi komentuoti kuo neutraliau, rusai mėgsta tiesiog sirgti už savo komandą. Kiekviena šalis turi skirtingas komentavimo tradicijas?
– Neabejoju, kad mūsų komentatoriai prisitaikę prie šalies mentaliteto. Kartais tenka girdėti žmones kalbant: „Rusų komentatoriai tai gerai pavaro, o lietuviai tai…” Tačiau vargu ar toks stilius tiktų mūsų publikai. Man atrodo, kad tai, kas tinka Rusijai, nebūtinai tiks Lietuvai.
– Kodėl manote, kad mūsų publikai, kuri kaip pamišusi serga už savus, netiktų komentatorius, neslepiantis, kieno pusėje jis yra?
– Aš sergu už savus, bet reikia skirti emocijas nuo objektyvios realybės. Nereikia mėginti pūsti miglą ten, kur nereikia. Manau, kad žurnalistas (komentatorius pirmiausia ir yra žurnalistas) turi atlikti savo tiesioginį darbą, o ne, pavyzdžiui, pagautas emocijų su aistruoliais bėgti į areną pamiršęs, kad reikia baigti reportažą.
Emocijų neslopinu, nemėginu komentuoti kaip robotas, bet pirmiausia reikia žiūrovams paaiškinti, kas čia vyksta, kodėl taip nutiko, kas yra gerai, kas blogai. Kai saviškių nėra už ką pagirti, negali juk sakyti: viskas yra gerai, tik mums truputėlį nesiseka.
– Komentuosite vienas?
– Esu įpratęs vienas. Kiti mėgsta dviese, trise. Tačiau prieš rungtynes ir po jų rengsime laidas, kalbėsime maksimaliai apie viską, kas įdomu. Tikiuosi, šalia manęs bus ir profesionalių krepšinio ekspertų.
Lietuva kitu rakursu
– Ar tai, kad čempionatas vyks Lietuvoje, jums kaip komentatoriui ką nors keičia?
– Šiuo atveju aš pirmiausia kaip Lietuvos pilietis džiaugiuosi ir manau, kad tai puiki proga Lietuvai atkreipti dėmesį į save. Tai mūsų šaliai didelis iššūkis, su kuriuo, manau, puikiai susitvarkysime.
Bus tikrai didelė šventė, svečiai pamatys Lietuvą kitokiu rakursu.
Komentuoti čempionatą čia bus nepakartojama. Tikrai esu komentavęs nemažai čempionatų, būdavo rungtynių, kuriose net nesijausdavo aistruolių, nebūdavo žiūrovų. Lietuvos aistruoliai ypatingi. Jie sukuria atmosferą visur – ar jų tūkstantis, ar du. Mes esame krepšinio šalis. Jei tolimojoje Japonijoje saujelė mūsiškių žiūrovų gali valdyti krepšinio areną, tai sunku net įsivaizduoti, kaip viskas atrodys Lietuvoje, kai jų bus dauguma.
Man atrodo, kad net visos gatvės bus nusidažiusios valstybės vėliavos spalvomis. Galiausiai – visa Lietuva taps didele arena. Krepšinį žmonės žiūrės ir gatvėse, kavinėse, terasose, balkonuose, aikštėse, jo bus pilna žmonių širdyse, TV ekranuose. Manau, tokia euforija turėtų stumtelti mūsų šalį pirmyn. Tas vaizdas užsieniečiams taip pat turėtų imponuoti. Kai vyksta futbolo čempionatai, visada juos organizuojančiose šalyse būna sujudimas, o kai krepšinio, ne visų šalių gatvėse tai jaučiasi. Šalių, kur krepšinis būtų taip mėgstamas kaip Lietuvoje yra labai nedaug. Visi čia atvykę svečiai įsitikins, kad esame unikali vieta pasaulyje, kur krepšinis sukuria visaapimančią šventę.
Proga sukrusti
– Ar jau visose arenose spėjote pabuvoti?
– Dar ne visose. Bus labai įdomu susipažinti su naujomis darbo vietomis. Jei ne šis didelis tarptautinis renginys, ne šis įsipareigojimas, kurio nebuvo galima atidėlioti „geresniems laikams”, vargu ar arenos būtų buvusios pastatytos. Dėl to Lietuvai pasisekė. Po čempionato arenos liks mums. Kai pasaulio futbolo čempionatas vyko Vokietijoje, buvo daug investuota. Paskui tuose Vokietijos stadionuose vyko pasaulio moterų futbolo čempionatas. Ką nors savo naujose arenose galėsime surengti ir mes. Gal pasitemps viešbučiai, miestai, gal išsišluosime šiukšles, gal ims veikti fontanai. Manau, tai proga sukrusti, tai didelis stimulas.
Pro didinamąjį stiklą
– Vienais metais kažkuri televizija surengė konkursą žiūrovams, norintiems pabūti krepšinio komentatoriaus vietoje. Tie, kurie turėjo daug priekaištų profesonalams, kurie juos aštriai kritikavo, pasirodė prastai.
– Visada iš šono lengviau kritikuoti. Ir Seime opozicijoje yra linksmiau gyventi, gali mažiau dirbti, pakanka rodyti pirštais, ką kiti daro ne taip.
Komentuoti reikia ir noro, ir užsidegimo, o gal kažkas ir iš prigimties turi būti. Mes juk neturime komentatorių mokyklos, visi esame savamoksliai. Kai aš augau, komentuodavo Vladas Janiūnas, jo klausydavausi, ieškojau savo stiliaus, kaip galima geriau padaryti šį darbą.
Krepšinį Lietuvoje komentuoti nėra lengva. Ir pirmiausia dėl to, kad esi stebimas tarsi pro didinamąjį stiklą. Yra daugybė kritikų, manančių, kad išmano geriau.
Mažėja tritaškių
– Neseniai buvo pakeistos taisyklės – beveik metru atitolinta tritaškio linija. Ar tai kaip nors pastebimai paveikė žaidimą, ar dabar rečiau iš šios vietos pataikoma?
– Neprisimenu tikslios statistikos, tačiau jau apskaičiuota, kad tritaškių per rungtynes tikrai gerokai sumažėjo. Ir anksčiau siekiant pergalės neužteko vien mokėti gerai mėtyti tritaškius. Dabar atitolinimas turėjo reikšmės visam žaidimui. Mėtyti iš toliau krepšininkai greit pripras, tačiau dabar reikia kitaip konstruoti žaidimą. Anksčiau visi buvo labiau susigrūdę baudos aikštelėje, atitraukus tritaškio liniją atsirado daugiau erdvės. Pasidarė ne tik sunkiau pataikyti iš toli, bet ir sunkiau apsiginti, nes prasiplėtė varžovų puolimo laukas. Snaiperius reikia pasitikti iš toliau.
Šiaip man nepatinka pakeitimai, kurie daromi tik dėl pokyčių, tačiau šis, manau, buvo reikalingas. Šis čempionatas bus pirmas, kai tritaškiai bus mėtomi iš toliau. Kol kas dar sunku vertinti. Po čempionato galėsime daryti apibendrinimus, kaip pakeitimai atsiliepė žaidimui.
– Kodėl reikėjo tokio pakeitimo?
– Dėl to, kad keičiasi žmogaus fizinės galimybės. Krepšininkai dabar fiziškai galingesni, stipresni. Evoliucija vis dar vyksta. Rekordai vis dar gerinami. Tai, kas buvo tarsi nubrėžta riba prieš 20-30 metų, dabar jau ne riba. Pamenu, mūsų mokykloje buvo vienas dvimetrinis vaikinas, kuris kartą iš dešimties bandymų sugebėdavo įdėti į krepšį. Ir tai mums buvo kaip stebuklas. O dabar? Kiekviena mokykla gali rengti „dėjimo” konkursus ir surasti po dešimt tokių vaikinų.
Tritaškio linija buvo atitolinta ir dėl to, kad neatrodytų, jog pataikyti labai paprasta. Tritaškiai turi būti vertingi.
NBA, pavyzdžiui, visus pakeitimus daro dėl to, kad žaidimas atrodytų patrauklesnis akiai – kad būtų kuo lengviau pelnyti taškų ir kuo sunkiau komandoms apsiginti. Amerikoje manoma, kad kuo daugiau įmetama kamuolių, tuo žiūrovams įdomiau. Europoje taip nėra. Gynyba lygiai tokia pat svarbi kaip ir puolimas. Ir net svarbesnė. Europos treneriai mėgsta sakyti, jog viskas prasideda nuo gynybos.
– Vadinasi, po šio pakeitimo komandų strategija lyg ir turėtų persiorientuoti? Išvysime kitokį žaidimą?
– Būdavo komandų, kurios koncentruodavosi į tritaškius, tokių metimų per rungtynes būdavo 20-30. Dabar telktis ties tritaškiais jau neverta, reikės persiorientuoti. Gal bus rungtynių, kai kam nors kris tritaškiai, tačiau tokios varžybos gali pasitaikyti tik kartais. Dabar krepšinyje šiek tiek nukentėjo tos komandos, kurios anksčiau stebindavo tritaškių gausa.
– Kurių varžybų labiausiai laukiate?
– Visų. Pastaruoju metu buvo šiokia tokia pauzė, tad apskritai krepšinio pasiilgau. Net ir visų draugiškų rungtynių laukiu – žingsnis po žingsnio su Lietuvos komanda norisi žingsniuoti į priekį. Galiu, žinoma, sakyti, kad labiausiai laukiu tų rungtynių, per kurias Lietuva žais dėl medalių. Tačiau iki to dar reikia nueiti, o kelias žada būti įdomus.
