Dar nesibaigęs spaudos skandalas Britanijoje atskleidė seniausios pasaulyje demokratijos supuvimo lygį. Politinio elito, spaudos ir policijos sąsajas. Dabar jau uždarytas vienas seniausių ir populiariausių Britanijos laikraščių „News of the World“ tapo šių sąsajų bei nešvarios žurnalistikos simboliu. Ilgiems laikams.
Tai, ką sužinojo Britanijos piliečiai, beveik patvirtina sąmokslo teorijas, tvirtinančias, jog iš tikro pasaulį valdo grupė politikų, bankininkų bei spaudos magnatų, iš anksto lemiančių politinio gyvenimo vingius ir tik žaidžiančių demokratiją. Šio straipsnio autorius taip negalvoja, bet mano, jog skandalas yra gera proga žiniasklaidai rimtai pažvelgti į save.
Tačiau vis dėlto, skirtingai nuo Lietuvos, Britanijoje transliuoja ir rimti televizijos kanalai, sakykim kad ir BBC, ar laikraščiai, sakykim „The Financial Times“, kurie tikrina informaciją, turi aiškius žurnalistų elgesio kodeksus bei nesuka galvos, dėl kokio maisto karalienei paleido vidurius.
Taigi, turime kelis nacionalinius laikraščius, iš kurių turbūt visi naudoja panašius metodus kaip „News of the World“. Panašaus skandalo kaip Didžiojoje Britanijoje Lietuvoje neįvyko ir vargu ar įvyks, nes iš vienos pusės žurnalistai save laiko beveik paskutine teisingumo instancija, o iš kitos – visuomenę, atrodo, tenkina dabartinis spaudos lygis. Kaip ir Britanijoje, eiliniam piliečiui įdomiau, kokios spalvos salotas susitikime su kitos šalies vadovu valgė prezidentė, negu kas tame susitikime buvo nutarta.
Iš viso spaudos landšafto išsiskiria „Verslo žinios“, „Šiaurės Atėnai“, „Atgimimas.“ „Lietuvos rytas“ taip pat galėtų būti rimtas laikraštis, jeigu laikas nuo laiko nepasikartotų pigių sensacijų vaikymosi priepuoliai, o politinės ir ideologinės laikraščio nuostatos būtų matomos vien komentaruose. Taip pat norėtųsi, jog „Lietuvos rytas“ pinigų rastų ne tik sportui, bet ir savų žurnalistų kelionėms, kad ir į Lenkiją ar Rusiją. Informavimas, o ne krepšinis, yra laikraščio misija. Lietuvoje gerai kalbėti apie „Lietuvos rytas“ daugelio intelektualų bei politikų kompanijoje yra blogo tono ženklas, bet vis dėlto geresnio dienraščio Lietuva šiuo metu negali pasiūlyti arba, kitaip sakant, sukurti. Kitas klausimas, kokios finansinės bei politinės jėgos stovi už šio dienraščio. Viešai šis klausimas nekeliamas, nes visi, mat, „žino“.
Tačiau ir „Lietuvos rytas“, ir „Respublika“ yra žurnalistikos šedevrai verti lietuviškos Pulicerio premijos, jei lyginsime juos su regionine spauda. Šia spauda, kurios dauguma nesilaiko jokių žurnalistinių standartų, maitinasi didžioji dalis Lietuvos provincijos. Šių leidinių provincialumas, pigių sensacijų vaikymasis, cinizmas, tariamas rūpinimasis vietinių gyventojų problemomis, neperžengiant rajoninio ar apskrities lygio, daro juos nevykusiais „News of the Word“ klonais. Šie leidiniai formuoja nemažos Lietuvos gyventojų nuostatas. Tiesa, to negalima pasakyti apie visą regioninę spaudą, bet, deja, daugumai tai tinka. Čia taip pat tenka klausti, kieno interesus – finansinius bei politinius – atspindi regioninė spauda.
Televizija, o beveik kas antro Lietuvos gyventojo namuose televizorius veikia beveik ištisą parą, panašiai kaip senovėje šventasis židinys, taip pat kelia daug klausimų. Kokios finansinės bei politinės grupuotės stovi už komercinių kanalų, kodėl jie Lietuvos žiūrovams grūda produkciją, kurią galima pavadinti video makdonaldais? Kodėl Lietuvoje leidžiama įsigalėti propagandiniam rusiškam „Pervij Baltijskij kanalui“? Be abejonės, šis kanalas rodo daug gerų filmų bei įdomių kultūrinių programų, kurių nepajėgios ar nenori sukurti Lietuvos televizijos. Bet net vaikui turėtų būti aišku, jog Maskva šį kanalą finansuoja ne kultūriniams tikslams.
Britanija turi BBC, kuri yra šalies nacionalinio pasididžiavimo tikslas. Tai už mokesčių mokėtojų pinigus išlaikoma institucija. Kodėl Lietuvoje finansiškai smaugiama visuomeninė LRT? Todėl, jog kažkam nepatinka Audrius Siaurusevičius ar todėl, jog, girdi, nacionalinė televizija nereikalinga iš viso? Britanijai reikalinga, o mums ne? Todėl, jog valstybė neturi pinigų? Bet iš viso, ar valstybė kam nors dar turi pinigų, ar valstybė atlieka savo funkcijas, išskyrus maniakišką rūpinimąsi biudžeto subalansavimu. Nejaugi mums užtenka tik krepšinio?
Toks nelinksmas mūsų žiniasklaidos peizažas. Tačiau dėl to kalti ne vien žurnalistai. Didelė dalis žmonių nori sensacijų kaip narkotikų, nori šiurpių istorijų, jog pasiguostų, kad jų pačių gyvenimas ne toks blogas kaip kokio Jono iš Paežerės kaimo, kurio namas sudegė. Taip pat akivaizdu, kad daugiausiai problemų turi ta Lietuvos žiniasklaida, kurios savininkai yra lietuviai, arba į rytus nuo Lietuvos. Bet kodėl taip yra? Juk respektabilių vakarietiškų leidinių savininkai – dažniausiai taip pat vietos verslininkai ar šeimos, bet tai jiems netrukdo gaminti kokybiško produkto.
Laikas Lietuvos žiniasklaidai kritiškai pažvelgti į save. Kas mes esame – ar „ketvirtoji valdžia“, tai yra, ar atstovaujame visuomenės interesą, ar tik antra seniausia pasaulyje profesija. Britanijos ūkis nepalyginamai lenkia Lietuvos ekonomiką. Logiškai manant, žiniasklaida Lietuvoje turėtų būti dar didesnėje korupcijos bei kriminalinėje baloje nei Britanijoje, tik kad Lietuvai tai kelia daug didesnį pavojų. Tačiau, kaip rusai sako, kol griaustinis netrenks, mužikas nepersižegnos.
Sutrumpinta iš DELFI
