Panevėžį vėl lanko garsusis keliautojas Pupų Dėdė, su savo nameliu ant ratų stabtelėjantis tai vienoje, tai kitoje miesto vietoje. Kaip visada puoselėjantis aibę netikėčiausių planų, kaip svarbiausius įvardija du: knyga ir paminklas.
Prieš keletą metų namus pardavęs ir namelį ant ratų įsigijęs Algimantas Jasiulionis, šalyje geriau žinomas Pupų Dėdės vardu, rengėsi keliauti po pasaulį su Trispalve ir garsinti Lietuvos vardą. Retas tuomet tikėjo, jog senu automobiliu, be pinigų ir patirties pavyks įgyvendinti tokį sumanymą, tad keistuoliu vadino. Tačiau drąsiam ir ryžtingam, nieko dėl savo svajonių įgyvendinimo negailinčiam vyrukui, pasirodė, viskas įmanoma.
Įrodė sau ir kitiems
„Nors, kaip sakoma, aukščiau bambos neiššoksi, ėmiau ir iššokau! – šypsosi vyras. – Be rėmėjų, be navigacijos, dvidešimt ketverių metų senumo automobiliu nuriedėjau daugiau kaip šimtą tūkstančių kilometrų. Aplankiau Italiją, Graikiją, Iraną, Turkiją, daugybę kitų Europos šalių, buvau ir Afrikoje, Azijoje.“
Keistuoliu šio keliautojo geriau nevadinti. Nepatinka 52 metų Algimantui toks vertinimas.
„Pasakysiu, kas praminė mane keistuoliu: ogi ateistai! Tie, kurie neįsivaizduoja, kad Dievo Motinos paveikslas ir malda gali saugoti nuo visų pavojų, gelbėti iš bėdų, laimingai vesti visais keliais ir pagaliau parvesti namo“, – sako A. Jasiulionis.
Lietuvių rado ir dykumoje
Kelių dienų reikėtų, kad būtų galima papasakoti tik pačias įsimintiniausias ir svarbiausias Pupų Dėdės kelionės patirtis. Tokiame ilgame kelyje būta ir pavojų, ir stebuklingų nutikimų, ir linksmų nuotykių.
Vienas pačių stebuklingiausių nutikimų įvyko Afrikoje, A. Jasiulioniui nameliu ant ratų važiuojant per dykumą. Pavojų tame maršrute tykojo daug. Visų pirma, kaip mena keliautojas, kamavo baisus karštis, automobilyje be kondicionieriaus jam ir keturiems jo bendrakeleiviams šuneliams buvo neapsakomai karšta, be to, ir kelias buvo pavojingas. Ne sykį vos pavyko pabėgti nuo tokių neatsargių keliauninkų tykančių plėšikų. Bet kartą dykumoje nutiko pats nemaloniausias dalykas – sugedo senas automobilis.
Savo jėgomis jį pataisyti nebuvo jokios vilties. Ką tuomet darė? Sako, tikrai nepuolė į paniką, nepradėjo keikti į pavojų įstūmusios lemties. Jis tiesiog meldėsi prie kartu vežiojamo Šiluvos Mergelės Marijos paveikslo. „Atsiduodu į Tavo rankas“, – tuomet kalbėjo keliautojas.
Atrodo, sunku patikėti, bet netrukus kelyje pasirodė link jo atvažiuojantys automobiliai. Privažiavę prie Trispalve papuošto namelio ant ratų, automobiliai sustojo. Paaiškėjo, kad tuo keliu važiavo ne kas kitas, o lietuviai – kas keletą metų į tolimas keliones išsirengiančių kauniečių kolektyvas.
Tautiečiai stebėjosi tokiu netikėtu sutapimu. Pupų Dėdės automobilį, be abejo, suremontavo, padėjo vėl jam leistis į kelią. Dabar šių stebuklingai dykumoje sutiktų lietuvių nuotrauka puošia Pupų Dėdės automobilį. Jis juos nufotografavo, užrašė ant nuotraukos dėkingumo žodžius ir visada vežiojasi nuotrauką su savimi, kitiems rodo.
Malda gelbėjo ne kartą
Malda keliautoją išgelbėjo ir daugiau kartų. Tik karštai pradėjęs maldauti Marijos globos, keliautojas nenugarmėjo į bedugnę. Kalnuose tokios pavojingos vietos nėra apsaugotos jokiomis užtvaromis, ir posūkyje namelis ant ratų pavojingai pasviro virš stataus skardžio į bedugnę. Dar akimirka ir jis būtų nugarmėjęs. Bet įvyko tikras stebuklas: paskutinę akimirką automobilis stabtelėjo ir pasviro atgal. Keliautojas toliau galėjo tęsti savo žygį.
Dabar važinėdamas po Lietuvą, koncertuodamas, rinkdamas aukas, A. Jasiulionis vos stabtelėjęs tuoj pat apsupamas smalsuolių. Vienas kitas dosnesnis aukoja šuniukams išlaikyti, tolesniems sumanymams įgyvendinti, bet dauguma neskuba. Tik kalbina tvarkingai apkirptus, švarius, klusnius keturkojus bendrakeleivius, apipila Pupų Dėdę klausimais.
„Kartą manęs paklausė, ar nesivežiau kartu su savimi jokios moters. Atsakiau, rodydamas smalsuoliams Šiluvos Marijos paveikslą: štai mano sužadėtinė! Aš su ja keliavau, jai buvau ištikimas, ji mane saugojo ir globojo kelyje“, – pasakoja Pupų Dėdė.
Daug pavojų išvengti keliautojui padėjo ir kartu keliaujantys šuneliai. Jau grįžtant į Lietuvą, Italijoje, netoli Venecijos apsistojus nakvynei ne apšviestoje aikštelėje, o nuošaliau, sako, į namelį ant ratų bandė veržtis plėšikai.
„Manė susirinkti vertingus daiktus, – juk į tokią kelionę nevažiuojama nei be filmavimo kameros, nei be fotoaparato. O gal manė, kad ir pinigų daug turiu“, – Pupų Dėdė rodo, kaip buvo nuniokotas automobilio užraktas – žymė dar išlikusi.
Bet, sako, tuomet pabudo šuneliai ir tokį triukšmą pakėlė, kad plėšikai, išsigandę, jog iš netolimos degalinės sulėks žmonės, pabėgo.
Panašus nutikimas patirtas ir Prancūzijoje, Marselyje. Tačiau visai striuka buvo tapę Irane, kur Pupų Dėdė nuo plėšikų išsigelbėjo tik spėjęs nuvažiuoti iki pasienio policijos.
O Irano ir Turkijos pasienyje jis buvo palaikytas teroristu savižudžiu. Su savo senu automobiliu per neapsižiūrėjimą įvažiavęs į uždraustą zoną buvo apsuptas, į jį nutaikyta raketa. Namelis ant ratų būtų susprogdintas, jeigu ne šuneliai. Kariai, pro žiūronus pamatę mašinoje šokinėjančius keturkojus, pasakė, kad teroristai su šuniukais nevažinėja. Tuomet jie keliautoją tiesiog suėmė ir išsiaiškinę jo asmenybę paleido.
Rašys kelionių knygą
Vyriškis turėjo tikslą pasiekti dar tolimesnį kraštą – Kongą. Tačiau prasidėję karai kelionę sutrukdė. Teko grįžti namo ir dabar nežino, kada vėl leisis į kelią. O kai leisis, labiausiai norėtų nuvykti būtent į Kongą, aplankyti ten miškuose gyvenančius orangutangus, iš arčiau susipažinti su jais.
Dabar A. Jasiulionio planas – kol kas pagyventi Lietuvoje ir čia įgyvendinti dvi savo svajones. Visų pirma, jis susiras išsinuomoti butą ir apsigyvens sėsliai – rašys. „Kelionių knygą“, – prisipažįsta Pupų Dėdė.
Nuotraukų iš kelionių po pasaulį jis turi daug, o papasakoti taip pat yra apie ką. Juk kelyje nuotykis vijo nuotykį, stebino ir žavėjo nuostabi gamta, sutinkami įdomūs žmonės, matytos istorinės vietovės.
„Teks prie knygos rašymo praleisti visą žiemą, paskui prasidės leidybos rūpesčiai“, – sako keliautojas. Jis žino, kad išleisti knygą ne taip paprasta, o ir kainuoja nepigiai. Bet, kaip ir visos Pupų Dėdės svajonės, greičiausiai išsipildys ir ši.
Su armonika ir būgneliu
Dar vienas A. Jasiulionio rūpestis – įamžinti savo keturkojus bendrakeleivius. Pastatyti jiems, kaip pirmiems lietuvio šuneliams keliautojams po pasaulio šalis, paminklą. Kur nors Kaune, pavyzdžiui, prie Zoologijos sodo, Tado Ivanausko muziejaus ar dar kitoje vietoje.
Rūpesčių ir čia bus labai daug: ieškos vietos, užsakys maketus, rūpinsis gauti lėšų, sukurti paminklą. Keturiems keliautojams – Lojui ir Pudei bei jų dukterims Rudei ir Juodei pagerbti paminklas turėtų būti akmeninis.
„O paskui vėl į kelią“, – sako Pupų Dėdė. Tik tardamas šiuos žodžius jis dabar visada teigia priduriantis: „Jeigu būsiu sveikas ir gyvas.“
Bevažinėdamas po pasaulį A. Jasiulionis įsitikino, ką žmogui reiškia jo sveikata. Kalnuose buvo labai sušalęs, dėl to dabar kenčia nuo lėtinio sąnarių uždegimo.
Kaubojiška skrybėlė, juodos kojinės iki kelių, šortai, odinė liemenė, spalvinga armonika, raudona gėle papuoštas žalias būgnelis, akių nuo šeimininko nenuleidžiantys šuneliai – Pupų Dėdė atrodo kaip tikras keliaujantis artistas, nestokojantis publikos dėmesio.
Daugelis dar atsimena šį vyruką armonika griežiantį, linksmas dainas traukiantį prie Panevėžio centrinio turgaus. Tuomet jo kelionė su Trispalve po pasaulio šalis buvo tik svajonės, kurios, kaip pasirodė, tikrai buvo ne tuščios.
