2019 m. rugsėjo 22 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Fotografo Romualdo Požerskio melancholiškos žinutės iš praeities

Virginija SKUČIATĖ

908609_II.jpgPo Lietuvą keliaujančią Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Romualdo Požerskio fotografijų ciklo „Lietuvos senamiesčiai (1974-1985)" parodą lydi naujas fotomenininko albumas.

„Jei šį albumą būtų pamatęs Skirmantas Valiulis, tai jis, perfrazuodamas Joną Avyžių, pasakytų: „Tai archyvų tuštėjimo metas“. Jaučiu, kad Romualdas pateiks ir kitų, ilgai savo archyve brandintų, žmogiškai šiltų, fotografijų ciklus“, – vartydamas kolegos darbų knygą mintimis dalijosi vilnietis fotomenininkas Stanislovas Žvirgždas.

Anot fotografijų ciklo autoriaus, jam pasisekė ta prasme, kad Kauno, Vilniaus ir Klaipėdos senamiesčiai anuomet, praėjusio amžiaus aštuntąjį, devintąjį dešimtmečiais, išgyveno virsmą – iš apgriuvusių namų ir jų pusrūsių gyventojai buvo iškeliami į daugiabučius namus.

Fotomenininkui dar pavyko užfiksuoti Senamiestį su jo senaisiais gyventojais, jų įvairiapuse egzistencija sudėtingame laike, kurį sunkiai dabar prisimena net ir garbaus amžiaus žmonės. Tačiau R.Požerskio fotografijos lengvai pažadina prabėgusio laiko vaizdinius, sudėliotus iš nostalgija paženklintų kadrų.

„Senamiesčių aura yra magiška. Tai man patvirtino 1975 m. Kauno senamiestyje į nuotraukos kadrą patekęs senolis. Jis sakė ateinąs pasivaikščioti į šią miesto dalį todėl, kad čia nusiramina, atgauna jėgas. Tačiau dabar Kauno senamiestis pasikeitęs – gyventojai išsikraustė kartu su savitomis gyvenimo spalvomis“, – anot R.Požerskio, šiandien išpuoselėtuose didmiesčių senamiesčiuose mažai teliko vietos žmogaus individualumui.

Fotomenininkas pasidžiaugė, kad šias fotografijas pamatęs vienas kaunietis atpažino save 1975 m. M.Valančiaus gatvės kieme darytoje nuotraukoje. R.Požerskis apgailestavo, kad nepaprašė vyriškio telefono numerio: "Būtų įdomu, kaip susiklostė to mažojo kauniečio su vaikštyne likimas".

Menininkas prisipažino, kad 1975-aisiais fotografuodamas Kauno senamiesčio gyvenimą buvo sau taręs "gana", tačiau kitąmet pats sau netikėtai „atrado“ Klaipėdos senamiestį – su plazdančiais vėjyje skalbiniais, gražia senųjų pastatų sienų faktūra, atvirais kiemais ir, suprantama, jų gyventojais.

Įkandin uostamiesčio atėjo ir sostinės eilė. Vilniaus senamiestis R.Požerskiui atrodęs nelabai svetingas atvykėliui, bet energingas, egzotiškas ir kartu labai sunkiai valdomas fotografijos objektas.

Į albumą sudėtos forografijos palydėtos trijų autorių – Kęstučio Navako (Kaunas), Rolando Rastausko (Klaipėda), Antano Sutkaus (Vilnius) esė.

Iš K.Navako esė apie Kauną

Pavargęs trupantis miestas, kuriame bene vienintelė šviesi detalė – kiemuose išdžiaustyti skalbiniai. Pilkos, stalkeriškos erdvės, sugėrusios sąstingio epochos dulkes, purvą, nuobodį, "spliną". Ir – kaip nuostabus kontrastas – vaikai.

Vaikams nebuvo svarbu, kokiame mieste gyvena. Tai buvo vienintelis jų miestas, jų pasaulis, jų žaidimo aikštelė. Vaikams patinka žaisti griuvėsiuose, o vaiduokliški aštuntojo dešimtmečio Kauno kiemai nuo jų ne itin skyrėsi. Paskui vaikai augo, seno (dabar jie įžengę į penktąją dešimtį), o miestas jaunėjo. Tinkavosi fasadus, keitė langus, dažėsi, pudravosi, švirkštėsi naujųjų laikų botoksą. Daugelyje nuotraukų jau matome tokių permainų ženklus: pastolius, sankasas, darbininkus. Nuotraukose atpažįstant kai kuriuos Kauno pastatus, akis pati užtepa naująjį dažą, tris vėlesnius dešimtmečius, tada pastebime, jog fotografo užfiksuotas miestas kažkoks nuogas. Todėl Romualdo Požerskio Kaunas daugiau aktas, negu portretinė fotografija.

"TVdiena"

Nuotraukoje: Fotografas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Romualdas Požerski

                                                                Evaldo Butkevičiaus nuotr.

 


Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)