2019 m. rugsėjo 21 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Amžinai ištiesta ranka

Violeta JUODELIENĖ, "Kauno diena"

2238ea_II.jpgKultūros žmonėms derėtų šiek tiek atitrūkti nuo plenerų, įkvėpimo paieškų ilgose kelionėse – kaip tik šiuo metu dar bent teoriškai įmanoma išdėstyti savo nuomonę ir teikti pasiūlymus kuriamos menų tarybos įstatymo projektui.

Laiko liko nedaug – pasiūlymai priimami iki rugpjūčio 10-osios, o klausimas ganėtinai svarbus, nes naujoji institucija, anot kultūros ministro Arūno Gelūno, steigiama tam, kad kultūrą būtų galima apsaugoti nuo politizavimo. Menų taryba ir Kultūros ministerija esą dirbtų išvien, tačiau laikydamosi viena nuo kitos per subtilųjį ištiestos rankos atstumą.

Menų taryba būtų sukurta pagal kad ir nedidelį, bet valdžios piramidės principą. Laisvai samdomos ekspertų komisijos, rekomenduojančios remti arba ne konkrečius pareiškėjų projektus. Virš jų – Kultūros ir meno taryba, sudaryta iš trijų kūrėjų organizacijų atstovų, trijų Kultūros ministerijos atstovų, po vieną narį skirtų Finansų, Švietimo ir mokslo ministerijos, Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas ir Lietuvos mokslo taryba. Piramidės viršuje – menų tarybos pirmininkas

Ką šioje struktūroje veiktų didelė dalis viduriniosios, regis, pagrindinės grandies – Kultūros ir meno taryba, kurios nemenka dalis narių visai neprivalo blizgėti kultūros strategijos ar turinio išmanymu, neaišku. Finansų ministerijos delegates prižiūrėtų, kad pinigais nebūtų švaistomasi? Seimo atstovas – palaikytų politikos kvapelį, nuo kurio, atrodo, ir norima išvėdinti kultūrą – kad menininkai pernelyg neįsijaustų?

O gal dėl to politikos kvapo užtektų trijų Kultūros ministerijos atstovų, likusius balsus suteikiant tiems, kas pretenduojančius projektus galėtų įvertinti kaip meno žinovai – kad nereikėtų samdytis ekspertų? Juolab turinčių tik patariamojo balso teisę. Juolab kad pastarųjų gausus dalyvavimas šiame procese turėtų prasmę, jei jie galėtų būti absoliučiai objektyvūs, vadinasi, nesusiję jokiais švogerizmo ryšiais su pareiškėjais – nei kurso, nei vieno bohemos ratelio draugai. Rasti daug tokių žmonių Lietuvoje sunkiai įmanoma.

Tai nereiškia, kad mūsų kultūros žmonės yra nesąžiningi. Tiesiog kultūros finansavimas Lietuvoje be tiesioginės funkcijos – padėti kelti mūsų kultūros lygį – turi ir kitą – socialinį aspektą: dažno kultūros operatoriaus finansinė būklė yra tokia apgailėtina, kad projektai yra pagrindiniai jų išgyvenimo šaltiniai. Todėl skirstant pagalbą lyg ir stengiamasi paremti kuo daugiau kūrėjų, jų projektams skirti nors šiek tiek pinigų.

Galiausiai didelei daliai padaroma meškos paslauga – duodama tragikomiškai maža suma, tačiau ji įpreigoja vykdyti projektą. Vargu ar tokiomis sąlygomis įgyvendinto projekto vertinimas – būtent ši menų tarybos funkcija esą turėtų padaryti kultūros rėmimo procesą skaidresnį – gali būti objektyvus ir sąžiningas.

Kultūros atstovai jau seniai ragina iš esmės keisti valstybės finansavimo principus. Užuot demonstravus tariamą kultūros rėmimą, į atkištas kūrėjų rankas berti trupinius, iš kurių dar tenka susimokėti ir solidžius mokesčius, derėtų rimčiau finansuoti kultūros įstaigas, kad jos galėtų įpirkti aukštesnio lygio kūrinius.

Paroda_1_II__2_.jpg

Menininkų sambūriai nesupranta, kodėl tarp kultūros rėmimo fondo paremtųjų atsiranda ir valstybinės kultūros įstaigos. Nors pastarųjų nėra itin daug, tačiau nelygybės čia iš tiesų esama. Galiausiai toks gyvenimas nuo projekto iki projekto kenkia tęstinumui, kurį jau vien dėl savo pirmapradžių tikslų turėtų garantuoti valstybinės institucijos.

Atrodo, kad dideliu noru reformuoti kultūros rėmimo sistemą kultūros politikos kūrėjai, vis dar stiprinantys projektinių lėšų skirstymo grandį, visiškai netrykšta.

Paliestieji klausimai – tik keli nežinomieji. Teoriškai kultūros žmonės dar gali patobulinti menų tarybos projektą – ministerija skelbia laukianti pasiūlymų. Tik apmaudu, kad apie rengiamą labai svarbią pertvarką A.Gelūnas paskelbė tokiu per patį atostogų, plenerų, vasaros kūrybinių stovyklų, gastrolių įkarštį. 

Ar tokia tariama diskusija taip pat įgyvendinamas ištiestos rankos principas?

Nuotraukoje: Komentarų autorė, "Kauno dienos" vyr. redaktoriaus  pavaduotoja Violeta Juodelienė

                                                                        Tomo Raginos nuotr.

Dailininko, LŽS nario Vladimiro Beresniovo piešinys


Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)