2020 m. gegužės 30 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Žurnalistas Sigitas Krivickas … Lenino prospekte


Krivickas II_3.jpg

“Žinių radijo” laida “Lenino prospektas” domisi, kokie sovietmečiu buvo žmonių santykiai su Vakarų valstybėmis? Sovietinis laikotarpis, net patys istorikai tai pripažįsta, – sudėtingas tyrinėti, nors liudytojų, atrodo, pakanka. Laidose „Lenino prospektas“ žiūrime į sovietinę tikrovę, kalbamės su to laikotarpio liudytojais, istorikais ir ekspertais. Trečiadienio laidoje – apie žmonių santykius su Vakarų valstybėmis sovietmečiu. Pokalbyje dalyvauja žurnalistas, rašytojas Sigitas Krivickas. Laidą rengia verslo konsultantas, visuomenininkas Mindaugas Lapinskas:

-Sigitai, šį kartą norėtumėm pakalbėt apie tų laikų žmonių santykį su užsieniu, su Vakarais. Jūs ilgai pats gyvenote užsienyje, Jungtinėse Amerikos valstijose, išvažiavote ten pačiu stagnacijos piku. Tais laikais išvažiuoti , kaip dabar išskrist į Marsą? Ar sunku buvo išvykti į užsienį?

- Čia reiktų skirti kai kurias išvykimo rūšis. Pagrindinės buvo dvi: kur vykti, ar į vadinamas socialistinės pakraipos šalis, ar į kapitalistinės. Taigi į socialistines šalis išvykti buvo žymiai lengviau. Pirmą kartą, dar būdamas studentas iškeliavau 1958 metais į Rumuniją. Įtakos turėjo tai, kad dirbau internacionaliniame studentų klube, kuriame bendravom su kitų valstybių aukštosiomis mokyklomis ir priimdavome įvairias bendraamžių delegacijas. Už šią veiklą tuometinis jaunas rektorius Jonas Kubilius, dabar akademikas, man pasirašė kelialapį į Rumuniją. Tada ir gavau tokią dovaną. Čia tik viena pusė, kurią aš paminėjau, nes į vadinamąsias kapitalistines šalis buvo labai dideli „filtrai”„. Kaip dabar mums nežinomi interneto laikmenų šaltiniai - mūsų elektroniniai paštai, taip tada buvo nežinoma, kur nukeliauja mūsų „popieriai“, kad ten labai svarbių, tuometinių valdininkų sinodas nusprendžia, ar jūs vertas išvažiuoti, ar ne.

- Tais laikais darbo kolektyvas rašydavo charakteristikas dėl žmogaus, kuris nori išvažiuoti.

- Buvo, daug ko buvo. Ir kolektyvas rašydavo, bet pirmiausia, be jokios abejonės, tai sprendė profsąjunginė, partinė organizacijos. Jeigu vykdavo į kapitalistinę šalį, reikėdavo sveikatos pažymėjimo, nes tarybiniams žmonėms buvo nepadoru sirgti lytiškai plintančiomis ligomis... Buvo ir daugiau įvairių „kabliukų“, kurie galėdavo uždėti „minusą“ prie jūsų pavardės.

-O praėjus tuos visus filtrus ir nuvykus į tą, taip vadinamą kapitalistinį pasaulį, kas šokiravo pirmiausia? Pirmą kartą atsidūrus laisvosios rinkos, neoninių šviesų ir laisvoje šalyje, kas šokiravo tarybinį žmogų?

- Apskritai, tarybinį žmogų, kaip bendrinį terminą, aš nebūčiau linkęs naudoti. Visi mes ir tais laikais buvome skirtingi. Man buvo kitoks įspūdis, nes pasaulį mačiau įvairiais aspektais ir visuose penkiuose žemynuose. Bet buvo įsimintinas epizodas, kai pirmą kartą, 1982 metais į Niujorką užskrido keturi garsieji mūsų krepšininkai: Arvydas Sabonis, neturintis aštuoniolikos, Sergėjus Jovaiša, Valdemaras Chomičius. Man tada juos teko „šefuoti“. Jau tais laikais Saboniukas buvo toks, kad jo kojų keliai priekinėje keleivio vietoje rėmesi į stiklą. Aš klausiu: „Kas, Arvydėli, tau paliko didžiausią įspūdį Amerikoje?“ Ir jis tuomet iš dviejų metrų savo aukštybių man mažam atsako: „Na, automobiliai labai įdomūs, yra daug tamsiaveidžių žmonių..“ Iš tiesų, dabar ir pas mus nėra naujiena pamatyti tamsiaveidį žmogų, bet kai Vašingtone jau aštuntajame dešimtmetyje jų buvo apie 80 procentų, pirmąkart nuvykus darė savotišką įspūdį. O dabar kai ir pats JAV prezidentas nėra prie šviesios odos, viskas normalu.

- Žmogus, atvažiavęs užsienin iš sovietų sąjungos, laikinam darbui ar ilgalaikiam darbui, turėjo aklimatizuotis. Kiek laiko reikėjo jums, kad priprastumėte prie vakarietiško gyvenimo būdo.

- Kaip ne kaip, aš buvau baigęs aukštąjį mokslą ir ruošiausi moksliniam darbui, bet tą sutrukdė komandiruotė į JAV. Mokėjau ir šiek tiek anglų kalbą. Tad man ta aklimatizacija nebuvo pernelyg ilga, vadinama dvasine. Bet prireikė keletos mėnesių, kol aš įpratau orentuotis ir ypač gražiai įsilieti į automobilių srautus greitkeliuose. Tuo laiku, tai buvo didelis nervų įtempimas, kai iš Vilniaus patenki į tokį „katilą“. Dabar kai ten nuvažiuoju, tiesiog sėdu ir važiuoju, kadangi aš jau žinau visus kelius, kartais net lengviau nei Vilniuje.

- Sakote, kad kelis mėnesius užėmė tas „apsipratimas“, o grįžus atgal, pragyvenus tiek metų užsienyje, kokią pamatėte Lietuvą, ar buvote „atpratęs“ nuo jos.

- Didelių pasikeitimų kaip ir nebuvo. Nustebino 1984-ųjų pavasaris, kai mes jau ne atostogų, o visam laikui grįžome: moterys su vienodomis megztomis, užraitytais kraštais kepuraitėmis, o gatvėje “sumažėję” automobiliai. Tas moskvičius ar žiguliukas atrodė beveik kaip iš vaikų darželio žaidimų aikštelės, palyginus juos su tuometiniais amerikietiškais automobiliais. O dabar jau ir amerikonai taupo degalus, todėl važinėja su mažesniais automobiliais, bet kai tu pamatai tokią karvę, atsiprašau, kaip kadilakas, kuris buvo trim pėdom už anuometinę „Volgą“ ilgesnis... Čia, Lietuvon grįžus, mastelis atrodė mažokas.

- O kaip vakariečiai, tie paprasti žmonės, sužinoję, kad esate iš sovietų sąjungos, į jus žiurėjo, kokie buvo jų lūkesčiai. Ar jie įsivaizdavo kaip jūsų gimtinėje žmonės gyveno?

- Vėlgi, žiūrint kurie. Tie, kurie galbūt buvo pas savo gimines, jei kalbėsime apie lietuvius, jų vienas požiūris, maždaug panašus.

- Sakykime, kad tai nebuvo Amerikos lietuviai.

- Na buvo ir tokių, pavadinkime, nebelietuviškų amerikiečių. Jie žiūrėjo tuomet į mus kaip į dalį didelio konglomerato, kurį anksčiau mes vadinome tarybų sajunga, o dabar - sovietų sąjunga. Man bedirbant korespondentu penketą metų Jungtinėse Amerikos Valstijose, į mane irgi žiūrėjo kaip į tarybų sąjungos atstovą, jei kalbėsime ne apie lietuvius.

– Kuo tai pasireiškė?

– Tuo, kad mane Jungtinių tautų organizacijoje, kurioje buvau akredituotas, įvardindavo kaip tarybų sąjungos žurnalistą.

- O jums sakydavo, pavyzdžiui, kad valgyt reikia su ...šakute?

- Ne, tai sakydavo tik senieji lietuviai, ir ne apie šakutes, o apie elektros jungiklius. Sakydavo, va čia yra „elektrisikas“ ir jei paspausi, tai užsidegs lempa, bet tai turėjo būt labai senyvi žmonės dar iš Pensilvanijos šachtų laikų. Šiaip juk ne iš džiunglių mes atvažiavom. Būdavo įdomių disputų, nes Baltijos šalys buvo laikomos vienu regionu. Nieko nuostabaus, nes nebuvo žinoma, kad tas konglomeratas greitai keisis ir buvo tikima, kad naujasis lyderis „su Lotynu Amerikos apgamu ant kaktos“, Michailas Gorbačiovas pasuks į kažkokią padoresnę ir demokratiškesnę vagą.

- Klausantis jūsų atrodo, kad tas judėjimas tarp kultūrų, kurios smarkiai skyrėsi,tarp sovietinės ir amerikietiškos, buvo gana paprastas. Šiais laikais atrodo, kad lietuviai emigrantai, nuvažiavę porą tūkstančių kilometrų Europoje, gyvena „uždarai“, nesiintegruoja į visuomenę. Kas nulemia tą galimybę integruotis, gal tie kultūrų skirtumai nebuvo tokie dideli?

- Skirtumų yra, o dėl integracijos, dievai žino. Žiūrint, kur jūs patenkate, kas jus priima. Aišku, kad Amerikoje yra malonių dalykų. Jeigu jūs užeisite į bet kurią įstaigą ir vos spėsite pasakyti „Laba diena“, nebus į jus žiūrima „stiklinėmis“ akimis, kad jūs trukdote dirbti ar gerti kavą, bet iškart paklaus: kuo galiu jums padėti?

- Tuo svečiai pradėjo skirti Lietuvą nuo Baltarusijos ar Rusijos, Ukrainos.

- Galimas daiktas, nes Baltarusijoje buvau prieš aštuonetą metų, o Rusijoje, Maskvoje neseniai. Buvo labai puiki memorialinė mūsų fotografijos klasiko Vytauto Luckaus paroda, kurioje teko įžanginį žodį pasakyt. Maskva, nes joje teko ir studijuoti, liko artimas miestas, tenai dar ir dabar turiu žymiai daugiau bičiulių negu Niujorke.

- Iš tų JAV laikų, kai grįžote Lietuvon, ar dar turite daiktą, kurį naudojate buityje?

- Žiūrint ką... Buities daiktų gal ir nebeturiu, nebent dar kokia stalinė lempa išlikus, o jei plačiau žiūrėsim, kaip į knygas, muzikinius įrašus, suvenyrus, aišku, kad jų esama. Dar yra dvi dešimtys ar daugiau mano knygelių. Viena tokia, kurią vargu ar tamstai vaikystėje yra tekę matyti, „Nepamiršime tavęs, Samanta“. Buvo tokia mergytė Samanta..

- Kuri parašė laišką Andropovui? Ir vėliau žuvo aviakatastrofoje.

- Taip, tamsta daug žinai.

- Skaičiau „Lietuvos pionieriuje“.

- Mes su tavo bendraamžiais, ir ko gero klasiokais Jonu ir Jurga, buvome tada JAV, svečiuose pas Samantą. Labai gražiai tie bendraamžiai, dešimties, vienuolikos metų vaikai bendravo. Du mūsiškiai ir viena amerikietė, ir jokio skirtumo tarp tų ateities žmonių nebuvo. Buvo labai skaudu, kai Samanta žuvo...

- Malonu, kad sugebėjote tą bendrą kalbą atrasti ne daiktuose, o prisiminimuose. Tai didžiausia vertybė.. Dėkojame, pone Sigitai.

„Žinių radijo“ transliuotą pokalbį "Lenino prospektas" svetainei paruošė Justas Karvelis

Nuotraukoje: Vilnietis žurnalistas Sigitas Krivickas, 1979-1984 metais laikraščių „Moscow News“ ir „Tiesa“ korespondentas JAV

Ričardo Šaknio nuotr.




Virselis_1934_m._I.jpg


IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 86 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,IERARCHIJA"


Tarp kolegų pasidairius,
yra giminės įvairios,
Nors, kas skaito tik gazietą,
gal būt, to nepastebėtų.

Yra giminė - vyriausių,
Jie tarp raštų įsirausę,
Nors minkštoką turi kėdę.
bet labai nesaugiai sėdi.

Jei su plunksna ką nors daro,
tai parašo žodį svarų,
O jeigu parašo nieką,
tai nelaiko tai per grieką.

Paskiau eina sekretoriai,
žmonės nelabai padorūs.
Šitie žmonės visą laiką
tik ką nors nubraukti taiko.

Ir didžiausią nuo jų kančią
tai reporteriai iškenčia.
Nubraukė eilutę, kitą,
ot ir nėra poros litų...


(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)