2020 m. rugsėjo 27 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Žurnalisto V.Kavaliausko ir "Snoro" banko pastangomis Lietuvą pasiekė net 362 Arit Blato darbai

Birutė VYŠNIAUSKAITĖ, LR korespondentė

atsisi__sti__1_.jpgGARSAUS KŪRĖJO SVAJONĖS IŠSIPILDĖ SU KAUPU

„Arbit Blatas buvo nuostabus pasakotojas, turėjęs puikų humoro jausmą”, – sakė žurnalistas ir kolekcininkas Vilius Kavaliauskas. Jis su pasaulyje garsiu iš Kauno kilusiu dailininku bendravo beveik 15 metų. Šviesaus atminimo litvakas Arbit Blatas (tikr. Neemija Arbitblatas) visada svajojo Lietuvoje surengti savo autorinę parodą. Jo svajonė išsipildė tik po mirties. Tačiau su kaupu.

Nacionalinėje dailės galerijoje jau porą savaičių veikia didžiulė Arbit Blato kūrinių paroda. Visi joje eksponuojami dailininko kūriniai – Lietuvos nuosavybė. Dailininko našlė, Niujorko teatro „Metropolitan Opera” primadona Regina Resnik-Blatas mūsų šaliai padovanojo 362 vyro kūrinius.

Nuo jos pasiūlymo Lietuvos dailės muziejui perimti didžiąją dalį Arbit Blato kūrybinio palikimo iki parodos atidarymo Vilniuje praėjo tik devyni mėnesiai.

Per tą laiką Arbit Blato darbai padedant bankui „Snoras” buvo atgabenti iš dailininko namų Niujorke ir Venecijoje, dalis jų Vilniuje buvo restauruoti, įrėminti.

„Arbit Blatui, ko gero, būtų patikę, kad į Lietuvą buvo atvežti ir treji dažais aptaškyti akiniai, taip pat pypkė. Ją mes su Lietuvos dailės muziejaus direktoriumi Romualdu Budriu pavogėme iš dailininko studijos Venecijoje. Joje buvo dar trys pypkės, bet jų nedrįsome liesti”, – linksmai pokalbį pradėjo 60 metų V.Kavaliauskas.

– Prie galerijoje eksponuojamos pypkės nėra jokio užrašo todėl, kad ją pavogėte?

– Mes apie tą pypkę Arbit Blato įsūniui Michaelui Philipui Davisui, kuris buvo iš Niujorko atvykęs į parodos atidarymą, prasitarėme tik Vilniuje. Jam mūsų pokštas patiko.

Gal jis kada padovanos ir likusias tris pypkes.

– Tikiuosi, daugiau nieko nepriglaudėte be dailininko artimųjų žinios?

– (Juokiasi.) Priglaudėme dar keletą fantastiškų paveikslų. Tačiau juos nukabinti nuo Trevizo operos teatro sienų padėjo mūsų bendrininkė dailininko našlė R.Resnik-Blatas.

– Skamba kone kaip geras žydiškas anekdotas.

– Kalbu rimtai. Ponia Regina yra buvusi Trevizo operos teatro konsultantė. Arbit Blatas, gyvendamas ir tapydamas Venecijoje, šiam teatrui padovanojo kelis nuostabius naktinės Venecijos peizažus ir savo žmonos portretą.

Kai su R.Budriu prasitarėme, kad labai norėtume juos turėti lietuviškoje Arbit Blato kolekcijoje, jo žmona tuoj pat paskambino į teatrą ir susitarė, kad paveikslai būtų nukabinti ir perduoti mums. Pasirodo, iki šiol nebuvo sutvarkyti jų dovanojimo dokumentai.

– Kaip ir kada susipažinote su Arbit Blatu?

– Dirbdamas Niujorke 1985-aisiais ieškojau kažkokio numerio didžiulėje miesto telefonų knygoje. Atsitiktinai atsiverčiau būtent tą puslapį, kuriame buvo Arbit Blato pavardė ir numeris. 

Apie šį dailininką buvau girdėjęs dar Lietuvoje, bet maniau, kad jo jau nebėra tarp gyvųjų.

Išdrįsau paskambinti. Kai žvaliu balsu atsiliepusiam vyriškiui angliškai prisistačiau, tuoj pat išgirdau: „Kalbėkite lietuviškai. Man būtų smagu pabendrauti lietuviškai, nes šia kalba jau šešiasdešimt metų su niekuo iš Lietuvos žmoniškai nebendravau.

Dar geriau būtų, jei ateitumėte pas mane į svečius.” Po dešimties minučių jau beldžiausi į Arbit Blato duris.

Po pirmojo mūsų pasimatymo jis mane dažnai kviesdavosi į svečius, nes, matyt, jam reikėjo pašnekovo, su kuriuo galėtų pasikalbėti apie gyvenimą Lietuvoje. Tuo metu Arbit Blatui jau buvo beveik aštuoniasdešimt metų. Iki pat 1988-ųjų, kol gyvenau Niujorke, mes dažnai su juo susitikdavome.

Arbit Blatas mėgdavo pasivaikščioti po Niujorką, užsukti į mėgstamas kavines, išlenkti taurelę.

Jis buvo nuostabus pasakotojas, turintis puikų humoro jausmą.

Išlenkęs taurelę jis lietuviškai vis kartodavo savo priežodį: „Tyliai, tyliai, nešlamėkim.”

Po mūsų pasivaikščiojimų aš Arbit Blatą visada parveždavau namo.

Taip susidraugavau ir su jo garsiąja žmona, operos dainininke R.Resnik-Blatas. Įgijau jos pasitikėjimą, nes su manimi jos vyras grįždavo nepadauginęs.

– Ar Arbit Blatas palaikė ryšius su lietuviais dailininkais, gyvenusiais ir kūrusiais JAV?

– Kartą aš pas jį atvedžiau dailininką Vytautą Jonyną. Jų pokalbį esu net nufilmavęs. Buvo pasiutiškai įdomu klausytis gyvųjų klasikų pokalbio.

„Kaip Petras Cvirka? Anksti mirė? Gaila. O ką daro Antanas Gudaitis? Kaip Juozas Miltinis gyvena?” – vienas kito klausinėjo Arbit Blatas ir V.Jonynas.

V.Jonynas apie Arbit Blatą sakydavo, jog tai yra dailininkas, kuris neatsiskyrė nuo kitų savo laiko kūrėjų. Juk ir dabar Lietuvoje yra dalininkų, kurie labai mažai žino vienas apie kitą.

Arbit Blatas iki pat gyvenimo pabaigos išliko tipiškas Lietuvos žydas, kuris perėmė gimtinės kultūrą.

Jis yra ir pagelbėjęs lietuviams dailininkams. Tarkime, Antanui Galdikui padėjo surengti parodas Paryžiuje ir Niujorke.

– Kiek kartų Arbit Blatas po emigracijos į JAV 1939 m. buvo atvykęs į Lietuvą?

– Deja, tik du. Pirmą kartą jie su žmona iš Varšuvos, kur kartu statė operą, per tuometį Leningradą buvo atvykę 1976 m. Dar sykį viešėjo jau prieš pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą – 1988 m.

Tada Arbit Blatas kalbėjo, kad labai norėtų surengti savo autorines parodas Prahoje, Vilniuje ir Helsinkyje, pastatyti Druskininkuose paminklą savo senam bičiuliui Chaimui Jacobui (Jacques’ui) Lipchitzui, o Vilniuje – septynių dalių bareljefą holokausto aukoms atminti. Tačiau nesuspėjo. 

Jis taip pat nesuspėjo pabraidyti po Palangos pajūrio smėlį, apie kurį nuolatos pasakodavo poniai Reginai: „Tu privalai būtinai nuvažiuoti į Palangą, nusiauti batus ir pavaikščioti po šilkinį smėlį.”

Šį vyro priesaką R.Resnik-Blatas įgyvendino 2003-iaisiais, kai viešėjo Lietuvoje. Dailininko našlė netgi savo palydovus privertė Palangoje basomis braidyti po pajūrio smėlį.

Tada Arbit Blato žmona išpildė ir kitą vyro svajonę – atvežė bareljefo apie holokaustą kopiją, kurią perleido Kauno IX fortui. Žydų muziejui Vilniuje ji padovanojo Ch.J.Lipchitzo biustą.

Kodėl R.Resnik-Blatas vyro kūrybinį palikimą padovanojo Lietuvai?

– Arbit Blatas pasakojimais apie gyvenimą prieškariniame Kaune, pažintį su vokiečių rašytoju Thomu Mannu bei garsiais lietuvių menininkais savo žmoną irgi buvo susargdinęs Lietuva.

Ponia Regina man valandų valandas perpasakodavo tai, ką buvo girdėjusi iš vyro apie Lietuvą. Matyt, jis taip pat buvo užsiminęs, kad būtų gerai pervežti jo kūrinius į tėvynę.

Todėl visai nenustebau, kai ji man vėlyvą praėjusių metų rugsėjo 24-osios vakarą paskambino iš Niujorko ir paklausė: „Mano vyras visą gyvenimą kūrė ir rinko savo kūrinius kokiam nors geram muziejui. Gal jūs turite idėjų?”

Atsakiau, kad turiu. Kitą rytą jau sėdėjau Lietuvos dailės muziejaus direktoriaus R.Budrio kabinete, o po poros valandų – pas kultūros ministrą Arūną Gelūną.

Prie R.Resnik-Blatas idėjos rasti vyro darbams muziejų įgyvendinimo labiausiai prisidėjo 50 metų muziejininkystės patirtį turintis R.Budrys ir banko „Snoras” prezidentas Raimondas Baranauskas, kuris supranta, kad vien tik pinigai laimės nesuteikia.

Kūrinių pargabenimą rėmė bankas „Snoras”

Lietuvą Arbit Blato kolekcija pasiekė iš Niujorko ir Venecijos.

Praėjusių metų pabaigoje V.Kavaliauskas kartu su R.Budriu nuvyko į Niujorką pas ponią Reginą ir sutarė dėl kūrinių perėmimo. Jiems talkino ir Lietuvos generalinis konsulas Niujorke Valdemaras Serapinas. Kadangi Lietuvos muziejaus parengti dokumentai Arbit Blato artimųjų advokatams nesukėlė jokių abejonių ir klausimų, dėl kolekcijos perdavimo buvo greitai sutarta.

Vienintelė dailininko artimųjų sąlyga buvo ta, kad kūriniai neatsidurtų muziejaus saugyklose. V.Kavaliauskas pasiūlė įrašyti dar penkias sąlygas – kad parodos būtų surengtos penkiose Europos Sąjungos šalių sostinėse. Šios sąlygos lėmė, kad Lietuvai atiteko ne šimtas, kaip iš pradžių tikėtasi, o net 362 Arbit Blato kūriniai ir visas jo archyvas.

Niujorke dėl banko „Snoras” finansinės paramos buvo galima pasamdyti geriausią JAV meno kūrinių pakavimo firmą. Balandį į Lietuvą buvo parplukdyta trylika milžiniškų dėžių su Arbit Blato kūriniais.

V.Kavaliauskas su R.Budriu Veneciją iš Vilniaus pasiekė specialiu sunkvežimiu. Juos lydėjo tik du profesionalūs muziejaus pagalbininkai. Arbit Blato įsūnis M.Ph.Davisas juos apgyvendino dailininko dirbtuvėje.

Baigus pakavimo darbus M.Ph.Davisas atkimšo gero vyno butelį ir trijulė juo mėgavosi sėdėdama tame pačiame balkone, kuriame naktinės Venecijos peizažus tapydavo Arbit Blatas. Šiais peizažais dabar galima pasigėrėti Vilniuje, Nacionalinėje dailės galerijoje surengtoje parodoje.

Pažinojo garsenybes

Arbit Blatas (tikroji pavardė Neemija Arbitblatas, 1908–1999, nuotr.) – Kaune gimęs Lietuvos žydų tapytojas, skulptorius.

Mokėsi Kaune, Berlyne, Paryžiuje. Nuo 1941 m. gyveno Niujorke ir Paryžiuje.

Bendravo su daugybe garsenybių: M.de Vlamincku, Ch.Soutine’u, P.Picasso, G.Braque’u, H.Matisse’u (nutapė jų portretus ir sukūrė skulptūras). 1967 m. jo sukurtą Ch.Soutine’o skulptūrą įsigijo Oranžeri muziejus Paryžiuje.

Surengė gausybę parodų visame pasaulyje. 1980 m. atidengtas jo sukurtas paminklas holokausto aukoms atminti Venecijoje, 1981 m. – Paryžiuje, 1982 m. – Niujorke priešais JTO pastatą.

"Lietuvos rytas"

Nuotraukoje: Žinomas žurnalistas ir kolekcininkas Vilius Kavaliauskas su Arbit Blatu susipažino Niujorke 1985 metais

                                                             Vlado Ščiavinsko nuotr.

 




Virselis_1934_m._I.jpg


IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 86 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,IERARCHIJA"


Tarp kolegų pasidairius,
yra giminės įvairios,
Nors, kas skaito tik gazietą,
gal būt, to nepastebėtų.

Yra giminė - vyriausių,
Jie tarp raštų įsirausę,
Nors minkštoką turi kėdę.
bet labai nesaugiai sėdi.

Jei su plunksna ką nors daro,
tai parašo žodį svarų,
O jeigu parašo nieką,
tai nelaiko tai per grieką.

Paskiau eina sekretoriai,
žmonės nelabai padorūs.
Šitie žmonės visą laiką
tik ką nors nubraukti taiko.

Ir didžiausią nuo jų kančią
tai reporteriai iškenčia.
Nubraukė eilutę, kitą,
ot ir nėra poros litų...


(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)