2020 m. gegužės 30 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Laivas plaukia per dykumą arba kada “laiminga” šiuolaikinė žurnalistika

Juozas SKOMSKIS, "Ūkininko patarėjas"

Tele_zmogus_II.jpgBuvo laikas, kai televizija arba radijas – populiariausios žiniasklaidos priemonės – paisė laiko, kada jis yra žiūrimiausias arba klausomiausias. Ir aršiausios konkurencinės kovos virdavo už vakarines valandas arba laisvesnį nuo darbų laiką. Dabar laikai visiškai pasikėitė, ir anų kovų kirviai sudėti rūdija. Nutilo rietenų, barnių aidai. Niekas nesirūpina, kada ką kaimynas pasakoja arba rodo: visi puikiai žino, kad visi žino tą patį.

Praėjo ir rytmetinių spaudos apžvalgų era bei lūkesčiai. Ką ten išgirsi iš Juozo Šalkausko arba aibės kitų kimstančių spaudos apžvalgininkų, kai viską jau iš vakaro girdėjai ir matei. Jau niekam nerūpi – kas nuo ko nusirašo arba nusiklauso – laikraščiai nuo eterio arba atvirkščiai. Rezultatas tas pats – apie čigonų dainorėlio Radžio scenos, meilės ir kitas peripetijas, apie šviesaus atminimo Prezidento Algirdo Mykolo Brazausko našles – a.a. Juliją ir ponią Kristiną stambiausi ir populiariausi telekanalai vis dar tebetransliuoja vienu metu ir lygiai tą patį...

O kiek Lietuva turi televizijų, tiek ir informacinių „Savaičių“ („Topų“...). Varo jas (suvalkietiškas elitinis terminas), visiškai nebodami, kad visi tie vakarykščių barščių projektai – tie patys ir prarūgę. Jeigu netingite ir laiko į valias, žiūrėkite, grožėkitės. Gal kuri iš tų blėstančių eterio žvaigždžių ką nors naujo ir pasakys arba pamatysite. Bet vargu bau...

Į šią visuotiną ir visa apimančią plagijavimo balą įsigudrino įbristi net dienraščiai: vienas po kito ima perspausdinti televizijos bei radijo laidų, dar vis laikomų populiariomis, stenogramas. Irgi ne pro šalį: gal kas nors bus nematęs arba neišgirdęs. Bet kur tokį apakusį, apkurtusį arba beraštį šiais laikais rasi, kai apie dar negirdėtą sostinės istoriniame Vingio (Zakręt – lenkiškai) parke tragediją, kai už atsisakymą išsitiesti ant žalios žolės moteris buvo pasmaugta ir sudeginta, tuoj pat buvo parašyta, parodyta ir paskelbta bent dvidešimt kartų – visur, kur tik įmanoma.

Viduramžiais Romos stiklius daugiausia svajodavo apie krušą, kuri išdaužytų kuo daugiau langų. Mūsų šiuolaikinė žurnalistika būtų „laiminga“, jei kasdien kas nors būtų pasmaugta, sudeginta, užmušta arba į karcerį nuvesdinta... O jeigu dar pavyks užuosti kur nors kyšiu kvepiant – ilgam būsi užtikrintas ir darbu, ir honoraru...

Girdėta, jog Daktarų gaują teis dvejus metus. Kokia laimė šypsosi: tiek turėsime darbo - vienas kitą niūkdami klūpėti prie rakto skylutės. Juk autoritetai, garsenybės, žvaigždžių žvaigždės...

Mylimieji. Ką? Jų kruvinos rankos? Nesvarbu. Bus ką rodyti. Bus ką rašyti. O to ir gana. Kai JE Dalia Grybauskaitė aną kartą prieš telekamerą pakėlė ranką, parodė į skaisčią pavasario saulę ir švelniai paprašė: gal parodykite ką nors gražaus, nuo ko žmogui šilčiau ir ramiau bus širdyje,- tai kilo toks vieningas mefistofeliškas juokas visame plunksnos ir eterio brolijos fronte, kad gruma iki šiol...

Taigi šuo loja, o karavanas eina. Per dykumą eina.

Vladimiro Beresniovo piešinys

 




Virselis_1934_m._I.jpg


IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 86 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,IERARCHIJA"


Tarp kolegų pasidairius,
yra giminės įvairios,
Nors, kas skaito tik gazietą,
gal būt, to nepastebėtų.

Yra giminė - vyriausių,
Jie tarp raštų įsirausę,
Nors minkštoką turi kėdę.
bet labai nesaugiai sėdi.

Jei su plunksna ką nors daro,
tai parašo žodį svarų,
O jeigu parašo nieką,
tai nelaiko tai per grieką.

Paskiau eina sekretoriai,
žmonės nelabai padorūs.
Šitie žmonės visą laiką
tik ką nors nubraukti taiko.

Ir didžiausią nuo jų kančią
tai reporteriai iškenčia.
Nubraukė eilutę, kitą,
ot ir nėra poros litų...


(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)