2020 m. rugsėjo 27 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Lietuvos radijo 85-metis. Teatras į namus

Rūta KANOPKAITĖ, "Šeimininkė"

Kanopkait__._Veidas_II_n.JPGSako, dabar provincijoje televizijos serialai atstoja laikrodį. Karves moterys melžia tokiu laiku, kad spėtų pasižiūrėti naują seriją. Bet televizoriaus į ganyklą nenusineši. O štai klausytis radijo gali visur ir visada.

Šiemet Lietuvos radijas švenčia savo 85-metį: pirmosios reguliarios radijo laidos buvo pradėtos 1926 metų birželio 12-osios vakarą Kaune. Nei televizija, nei internetas radijo neišstūmė ir turbūt neišstums. Tebegyvuoja ir Radijo teatras, kuriame skamba mūsų pamėgtų aktorių balsai. Tik jame, turinčiame gausų archyvą, galime išgirsti senų, legenda tapusių spektaklių įrašus. Tik šį teatrą gali aplankyti tie, kurie dėl amžiaus, ligos, ūkio darbų naštos ir pinigų stygiaus niekur neišvažiuoja iš savo namų. Tie, kurie neturi dėmesingų pašnekovų. Nors modernus jaunuolis, kuriam ir balsuoti, ir batus nusipirkti, ir paną susirasti, ir picą į namus užsisakyti patogiausia internetu, tikriausiai stebėtųsi, kad apskritai egzistuoja toks dalykas kaip radijo teatras...

Radijo stočiai turėti savo teatrą yra tam tikra prabanga, rodanti lygį. Lietuvos radijo teatras turi senas tradicijas ir savus klausytojus. Radijo teatro žanras – labai intymus ir subtilus. Klausytojas gali jaustis vieninteliu adresatu, kuriam į ausį pasakojama fabula, veikėjų išpažintys. Patogiai įsitaisyk krėsle, pasitelk vaizduotę ir pasijusi matąs sceną…

Pirmas radijo spektaklis – Liudo Giros „Beauštanti aušrelė“ – Kauno radiofone buvo pastatytas dar 1927 metais. Dabar Lietuvos radijo fonduose – tūkstančiai vaidinimų. Tarp jų yra ir garsių šalies teatrų spektaklių įrašų. Tačiau vis dėlto įrašų atsargos gerokai sumažėjusios, nes atsisijojo ideologizuoti sovietmečio laikų radijo vaidinimai.

Jau prieš karą buvo pradėta rašyti pjeses specialiai radijui. Tą darė Borisas Dauguvietis, Antanas Gustaitis ir Vytautas Bičiūnas. Vis dėlto radijo dramaturgijos neturime daug. Tad Lietuvos radijas kas kelerius metus skelbia radijo pjesių konkursą, kad papildytų repertuarą naujais lietuvių autorių veikalais. Konkursai kartais pateikia itin netikėtų staigmenų – žinomi rašytojai pasirodo silpnai, o debiutantai triumfuoja. Prieš keletą metų tarp laureatų buvo septyniolikmetis moksleivis iš Trakų Albertas Navickas, parašęs pjesę „Paukščiai migruoja į Asyžių“.

Šiemet birželio pradžioje susumuoti prieš tris mėnesius skelbto radijo dramos konkurso rezultatai. Jam buvo pateikti net 152 kūriniai. Pirmosios vietos komisija neskyrė. Antroji vieta ir 3 tūkstančių litų piniginė premija atiteko Tado Zaikausko pjesei „Visada yra ką pasakyti“ bei Justo Tertelio kūriniui „Paskutinis radijo pagonis“. Trečioji vieta ir 2 tūkstančių litų premija skirta Audronei Baranauskaitei („Tavo vėjas už mano lango“) ir Vidai Mikšytei („Sofijos Tyzenhauzaitės paslaptis“). Specialiuoju prizu už originalumą pažymėta Juozo Glinskio pjesė „Virtuali istorija“.

Konkurse geriausiai įvertintos pjesės bus statomos Radijo teatre. Tad ištikimi jo gerbėjai rudenį po bulviakasio galės atsipūsti premjerose, kurios pačios ateina į namus ir už dyką.   

 




Virselis_1934_m._I.jpg


IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 86 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,IERARCHIJA"


Tarp kolegų pasidairius,
yra giminės įvairios,
Nors, kas skaito tik gazietą,
gal būt, to nepastebėtų.

Yra giminė - vyriausių,
Jie tarp raštų įsirausę,
Nors minkštoką turi kėdę.
bet labai nesaugiai sėdi.

Jei su plunksna ką nors daro,
tai parašo žodį svarų,
O jeigu parašo nieką,
tai nelaiko tai per grieką.

Paskiau eina sekretoriai,
žmonės nelabai padorūs.
Šitie žmonės visą laiką
tik ką nors nubraukti taiko.

Ir didžiausią nuo jų kančią
tai reporteriai iškenčia.
Nubraukė eilutę, kitą,
ot ir nėra poros litų...


(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)