Valstybės pastangos padėti kultūrinius ir šviečiamuosius projektus kuriantiems spaudos leidiniams, radijui, televizijai, internetui per penkiolika metų virto pasipelnymo šaltiniu uždarai grupelei žmonių – savotiškai žiniasklaidos nomenklatūrai, dalijančiai biudžeto pinigus saviškiams. O paramą gavę leidiniai kai kada keliauja tiesiai į šiukšlių konteinerį.
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas (SRTRF), įkurtas 1996 metais, kasmet paskirsto milijonus litų, iš biudžeto skirtų visuomenės informavimo priemonėms tobulinti. 2011 metais tai buvo 6,2 mln. litų, 2010 metais – 7,5 mln. litų. Ar šie milijonai tikrai pasiekia Lietuvos žiniasklaidą – spaudą, radiją ir televiziją, internetą?
Fondo steigimą inicijavo valstybė, tačiau konkrečiais steigėjais tapo kūrybinės organizacijos, pavadintos fondo dalininkėmis. Iš pradžių jų buvo 18, vėliau ištirpo iki vienuolikos.
Dalininkės fondo steigimui skyrė po 100 litų. Ir nors nuo to laiko neįnešė daugiau nė lito, kasmet turi galimybę pamaloninti savo aplinkos organizacijas keliasdešimties tūkstančių litų ir didesne valstybės parama.
Šiuo metu fondo dalininkės yra Rašytojų, Dailininkų, Teatro, Kompozitorių, Fotomenininkų, Tautodailininkų, Architektų, Žurnalistų, Mokslininkų sąjungos, Nacionalinės rajonų ir miestų laikraščių leidėjų ir Kabelinės televizijos asociacijos.
Pasirūpino saviškiais
O dabar pažvelkime, kaip 2011 metais paskirstyti 6,27 mln. litų mokesčių mokėtojų į biudžetą surinktų lėšų, skirtų novatoriškiems, vertingiems kultūros šviečiamiesiems projektams. Skirstant paramą fondo tarybai dar vadovavo Jonas Staselis, Fotomenininkų sąjungos pirmininkas ir Žurnalistų sąjungos narys, kurį neseniai pakeitė Algimantas Bučys. J.Staseliui vadovaujant tarybai daug lėšų buvo skiriama su fotografija susijusiems projektams. Vien 2011 metais įvairiems šios srities projektams teko 117 tūkst. litų. O didžiausią paramą, net 85 tūkst. litų, gavo J.Staselio vadovaujama Fotomenininkų sąjunga.
Skiriant paramą reikalaujama, kad būtų užtikrinta biudžeto lėšų gavusių leidinių sklaida, kad bet kas galėtų jų įsigyti. Todėl leidiniai turi būti prenumeruojami ir parduodami. Tačiau šio reikalavimo daugelis paramos gavėjų nepaiso, nekvaršindami sau galvos leidinius paprasčiausiai išdalija įvairių renginių metu. Štai leidinys „Lietuvos fotografija vakar ir šiandien” nei parduodamas, nei prenumeruojamas, kaip ir žurnalai „Vilnius” anglų ir rusų kalbomis, „Varpai”, „Žurnalistika”, „Lietuvos spaudos fotografija” ir kiti.
Peržvelgus paramos skyrimo ataskaitą krinta į akis, kad savo atstovaujamomis organizacijomis pasirūpino veik kiekvienas tarybos narys. Vytauto Tumėno atstovaujama Tautodailininkų sąjunga iš biudžeto gavo finansavimą dviem tautodailininkų projektams, iš viso 45 tūkst. litų.
„Mokslininkų laikraščiui”, pateikusiam nieko nesakantį nekonkretų ir ne naujovišką projektą „Mokslui, kultūrai ir visuomenei”, skirta 50 tūkst. litų, ne ką turiningesnė programa „Mokslo ir kultūros sklaida visuomenei”, parengta mažučiu tiražu leidžiamo kadaise populiaraus „Mokslo ir gyvenimo”, paremta 60 tūkst. litų.
Tarybos nario Algio Matulionio vadovaujama Teatro sąjunga savo fondui gavo 66 tūkst. litų, kitiems su teatru susijusiems projektams skirta dar 105 tūkst. litų. Kito tarybos nario Dailininkų sąjungos pirmininko Eugenijaus Nalevaikos vadovaujama sąjungos leidykla paremta 75 tūkst. litų, kad įgyvendintų aptakiai apibūdintą programą „Dailės proceso analizė ir sklaida žurnale „Dailė/Art”. VšĮ „Dailės centras” gavo 15 tūkst. litų žurnalui „Ore.lt”.
Nenuskriausta ir Kompozitorių sąjunga – „Lietuvos muzikos antenai” skirta 30 tūkst. litų. Lietuvos architektų rūmai, kurių tarybos pirmininkas Juozas Vaškevičius yra fondo tarybos narys, gavo 25 tūkst. litų paramą, o Architektų sąjungai skirti 45 tūkst. litų.
Nenuskriausta ir Žurnalistų sąjunga, kuriai taryboje atstovauja Audronė Nugaraitė. Tradicinis projektas „Žiniasklaidos ir visuomenės dialogas” paremtas 28 tūkst. litų, sąjungos Šiaulių skyrius paremtas 5 tūkst. litų. 2010 metais, be Žurnalistų sąjungos, buvo remiamas ir kartą per metus leidžiamas almanachas „Žurnalistika”, išspausdintas 1000 egzempliorių tiražu. 2009-aisiais šiam niekur neparduodamam, išdalijamam almanachui skirta 49 tūkst. litų parama.
Liūto dalis – proteguojamiems leidiniams
Pasirūpinę lėšomis savo atstovaujamoms ar vadovaujamoms visuomeninėms organizacijoms, tarybos nariai nenuskriaudė ir kasmet stabiliai paramą gaunančių leidinių, nesvarbu, ar jie pasirengę sukurti naują produktą. Štai Rašytojų sąjunga, turinti taryboje net du atstovus – Algimantą Bučį ir buvusį sąjungos pirmininką Joną Liniauską, dabar atstovaujantį Kabelinės televizijos asociacijai, gavo 8 tūkst. litų paramos sąjungos interneto svetainei. Turbūt lengviau pateisinti kur kas didesnes sumas, kurios skiriamos dabar nedidelių tiražų, tačiau gilias tradicijas ir visuomeninę reikšmę turintiems leidiniams. Tikrai negaila, kad žurnalui „Metai”, kur spausdinasi Lietuvos rašytojai ir mokami honorarai, skirta 170 tūkst. litų, „Šiaurės Atėnams” – 108 tūkst. litų, „Naujajam židiniui – Aidams” – 103 tūkst. litų, „Literatūrai ir menui” – 162 tūkst. litų, „Kultūros barams” – 180 tūkst. litų. O štai 45 tūkst. litų gavęs „Vilnius” nepasiekęs skaitytojų atsidūrė šiukšlių konteineryje.
Kai kurie kultūriniai leidiniai gauna paramą ne tik iš SRTRF, bet ir iš Kultūros rėmimo fondo. Tarp tokių – Kaune leidžiamas savaitraštis „Nemunas”, kurį SRTRF parėmė 120 tūkst. litų, be to, jis gavo lėšų iš Kultūros rėmimo fondo ir Kauno savivaldybės.
SRTRF 2010 metų ataskaitoje nurodyta, kad „pasitaiko projektų, kurie vadovaujantis bendraisiais konkurso nuostatais gali būti nesvarstytini, tačiau yra svarstomi ir daliai jų teikiamas finansavimas”.
Įsisenėjusi problema, kad didžiausias paramos sumas gavę leidiniai netgi nepasivargina parengti įdomių projektų, kasmet kartojami tie patys ar šiek tiek pakeisti pavadinimai. Ne paslaptis, kad dalį gautos paramos „etatiniai” paramos gavėjai leidžia ne projektams, o leidybai, nors tai draudžia nuostatai. Tuo tarpu geri, tačiau į saviškių ratą neįsipaišę leidiniai, netgi sukūrę įdomių projektų, paramos negauna arba remiami itin kukliai. Štai žurnalui „Krantai” 2011 metams skirta tik 30 tūkst. litų parama.
Priklausomi nuo tarybos
„Nekvailinantis laikraštis”, „Nepriklausomas savaitraštis” – tokie skambūs pareiškimai krinta į akis vos paėmus į rankas savaitraštį „Atgimimas”. Šio leidinio redaktorė Indrė Makaraitytė ypač mėgsta pamokslauti apie etišką ir nepriklausomą žiniasklaidą. Tačiau šie pareiškimai – tik tuščias gyrimasis, nes savaitraštis yra biudžeto išlaikytinis. „Atgimimas” priklausomas nuo vienuolikos fondo tarybos narių, kadangi kasmet gauna vienas didžiausių paramos sumų. Šiemet „Atgimimui” skirta 160 tūkst. litų, pernai – 210 tūkst. litų, 2009 metais – 245 tūkst. litų. Ir panašiai kasmet. Nedideliu tiražu leidžiamas kuklios išvaizdos ir negilaus turinio savaitraštis, ko gero, neišsilaikytų, jei tik fondas nustotų jį rėmęs.
Kodėl tokio žemo profesinio lygio kai kurie net profesiniam menui skirti leidiniai, tarkim, žurnalas „Lietuvos scena”? Mat jie yra priklausomi nuo fondo dalininkų valios. Neabejotinai tai turi įtakos jų publikacijoms ir keliamoms problemoms, dalininkų kritika yra nepageidaujama arba apskritai draudžiama.
Tuo tarpu tarybos nariai, dalijantys ne jiems, o visai Lietuvos žiniasklaidai skirtas biudžeto lėšas, siekia įgyti kuo didesnę įtaką. Ankstesniais metais sprendžiant dėl paramos skyrimo tarybos narių atstovaujamoms organizacijoms buvo kviečiami ekspertai, kurie vertino pateiktus projektus. 2009 metais tokių ekspertų buvo 18, 2010-aisiais 14, o 2011 metais tik 2.
Taip atsitiko todėl, kad ekspertais pasiskelbė patys tarybos nariai ir susimokėjo sau už šį triūsą po 3100 litų kiekvienas. Tai papildomas užmokestis greta to, kurį tarybos nariai gauna už posėdžius – po 128 litus už kiekvieną posėdį.
Teisinis nihilizmas
Teisiniu atžvilgiu LŽLEK suteikti įgaliojimai yra visiškas nonsensas, kadangi valstybės paramą teisėti viešosios informacijos rengėjai praranda dėl jokio statuso neturinčios komisijos sprendimo. Nuo 2006 iki 2008 metų Viešosios informacijos įstatymo 46 str. 1 dalis reglamentavo, kad LŽLEK yra juridinis asmuo, turi savo antspaudą ir atsiskaitomąją sąskaitą banke. Tačiau ta įstatymo norma nebuvo įgyvendinta.
„Daug metų neišsprendžiamas komisijos teisinio reglamentavimo klausimas, o tai sukuria nelogiškas teisines situacijas. Galbūt komisija galėtų būti tik patariamoji institucija, – svarstė SRTRF direktorius Mykolas Karčiauskas. – Komisijos sprendimą apskundus teismui, jos nariai negali netgi dalyvauti teismo posėdyje, nes į teismą gali kreiptis tik fizinis arba juridinis asmuo. Todėl teismuose dalyvauja fondo darbuotojai, o išlaidos advokatui padengiamos iš komisijai skirtų lėšų.”
Komisija neturi teisinio pagrindo netgi finansavimui iš fondo biudžeto, kadangi jis griežtai skiriamas kūrybinių projektų rėmimui. Tačiau komisijai visvien kasmet skiriamos lėšos priklausomai nuo to, koks jos poreikis. 2009 metais buvo skirta net 215 tūkst. litų. Tai neteisėtas (bet gal etiškas?) biudžeto pinigų švaistymas tariamos Etikos komisijai.
Susirūpino prezidentūra
Paramos lėšų skirstymas ne pagal paskirtį pastaruoju metu sulaukė tiek daug kritikos, kad fondo veikla parūpo Kultūros ministerijai, o vėliau ir prezidentūrai bei Seimo antikorupcinei komisijai.
2010 metų gruodžio 9 dieną Kultūros ministerija surengė diskusiją tema „Kultūrinės žiniasklaidos rėmimas ir vadyba: ar dar įmanomi teigiami pokyčiai?” Į diskusiją susirinkę kultūros žurnalų ir savaitraščių redaktoriai, kritikai, žurnalistai, valstybinių institucijų bei SRTRF atstovai aptarė sudėtingą kultūrinės žiniasklaidos situaciją Lietuvoje.
„Diskusijos metu ypatingas dėmesys buvo kreipiamas į valstybės paramą kultūrinei žiniasklaidai bei efektyvų šios paramos panaudojimą, – LŽ informavo ministerijos informacinės visuomenės plėtros skyriaus vyriausioji specialistė Regina Jaskelevičienė. – Analizuodami valstybės paramos skyrimą kultūrinei žiniasklaidai, diskusijos dalyviai iškėlė kelias esmines problemas, tokias kaip Visuomenės informavimo įstatyme įtvirtintų programų, pagal kurias skirstomos lėšos, neaiškumas, kokybinių paramos skirstymo kriterijų nebuvimas bei Fondo veiklos skaidrumo ir viešumo stoka. Pranešėjai akcentavo būtinybę pakeisti kultūrinių šviečiamųjų programų rėmimą, nes jis nelogiškas, atsitiktinis, nesiremia vienu pagrindu.”
Kriterijai, kuriais remiantis vertinami projektai, yra bendro pobūdžio, neaiškūs ir aptakūs. Juos būtina keisti tokiais, kurie leistų aiškiai įvertinti kultūrinio projekto turinio kokybę bei šio projekto sklaidą, skatintų atrinkti ir tinkamai įvertinti geriausius projektus.
Balandžio 22-ąją diskusija buvo pratęsta prezidentūroje, kur dar kartą akcentuotos kultūrinės žiniasklaidos problemos bei susitarta dėl darbo grupės sudarymo.
Kultūros ministerija 2011 metų gegužės 6 dieną raštu kreipėsi į Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetą, prezidentūrą, Žurnalistų sąjungą, Meno kūrėjų, Radijo ir televizijos, Nacionalinę rajonų ir miestų laikraščių leidėjų, Kabelinių televizijų, Interneto žiniasklaidos asociacijas, SRTRF dėl atstovų į darbo grupę delegavimo. Kandidatai turėjo būti pateikti iki gegužės 16 dienos, tačiau iš prezidentūros ir Interneto žiniasklaidos asociacijos atsakymai vis dar negauti.
„Prezidentūra darbo grupėje dalyvaus stebėtojo teisėmis, – paaiškino prezidentės Dalios Grybauskaitės patarėja Daiva Ulbinaitė. – Darbo grupė išanalizuos, ką valstybė turėtų remti, kokie turėtų būti valstybės paramos skirstymo kriterijai.”
Patys sugadino, patys reformuos
Norai gal ir geri, bet darbo grupė kuriama vėl iš tų pačių organizacijų, kurios jau dabar skirsto fondo pinigus, ir skirsto netinkamai. Biudžeto pinigai nepasiekia žiniasklaidos, kuri atlieka visuomeninę misiją, o kasmet išsidalijama tarp saviškių netgi tomis pačiomis sumomis, todėl „Atgimimas” ir panašūs leidinėliai gali nesirūpinti savo kokybe bei tiražu. Negi tokia komisija iš esmės reformuos pačių suformuotą pelningą tradiciją?
„Arba SRTRF tarybą turi sudaryti kultūros ministras savo įsakymu, arba ji turi būti dar kitaip suformuota, tačiau fondo dalininkai negali būti ir fondo tarybos nariai, – įsitikinęs Leidėjų asociacijos pirmininkas Zigmas Sadauskas. – Remiami projektai turi būti vieši, tačiau šiuo metu niekas pašalinis negali pamatyti remiamų projektų, įvertinti jų sukuriamos pridėtinės vertės. Tarkime, žurnalas „Mokslas ir gyvenimas” gavo 60 tūkst. litų paramą, o parduodama tik 100 egzempliorių per mėnesį. Norėtųsi sužinoti, už ką 40 tūkst. litų skirti vaikų žurnalui „Lututė”, jeigu programos pavadinime tik trys abstraktūs žodžiai: „Moko vaikus pelėda”. Dar 35 tūkst. litų „Lututei” skirti už programą „Pamačiau, pažinau, pamilau…” Pagal SRTRF nuostatus neremiama laikraščių, žurnalų ir knygų leidyba. Tačiau iš tiesų dauguma paremtų projektų naudoja lėšas leidybai ir nesukuria jokios vertingos pridedamosios vertės. Taryba – tai gerų draugų ratas, kuris saviškiams paskirsto pinigus.”
Štai tokia situacija Lietuvos viešosios informacijos rinkoje, kur nė nekvepia nei skaidrumu, nei pliuralizmu, net jei iš biudžeto išlaikomi leidiniai skelbiasi esą objektyvūs ir nepriklausomi.
Vladimiro Beresniovo piešiniai
