2020 m. gegužės 30 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Kas valdys spaudos laisvę Lietuvoje?

Algimantas BUČYS, SRTRF tarybos pirmininkas, (Lietuvos žinios")


Bucys_II.jpgNe pirmi metai spaudoje pasirodo viešų pareiškimų, atvirų laiškų aukščiausiajai valdžiai, kuriuose skundžiamasi dėl pinigų stokos kultūrinei spaudai, televizijai ir radijui. Deja, platesnės visuomenės diskusijos vis negirdime, tad norėtųsi atkreipti dėmesį į tikrai dalykinį ginčą provokuojantį Rūtos Skatikaitės straipsnį "Milijonai - saviškių klanui" ("Lietuvos žinios", 2011 06 16)

Publikacijoje iš peties triuškinamas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas (SRTRF), jo steigėjai ir Taryba, skirstanti valstybės pinigus, pasak autorės, "saviškių klanui"... Norėčiau prisidėti prie straipsnio keliamų problemų analizės, retkarčiais vartodamas autorės terminus. Kita vertus, būtų negražu tylėti, kai prieš porą mėnesių esu išrinktas tos pliekiamos Tarybos pirmininku, o dar blogiau - jau keletą dešimtmečių priklausau Lietuvos rašytojų klanui, kuriam, pasirodo, Taryba negaili milijonų. Žinoma, ne jam vienam. Kuriant SRTRF dalyvavo dar vienuolika dalininkų, atstovaujančių tūkstančiams mūsų kultūros kūrėjų. Ir štai dabar, kaip aiškina autorė, fondo Tarybos nariai, vienas kitą aplenkdami, stengiasi pametėti valstybės milijonus kiekvienas savam klanui... Ar taip yra?

Tūkstančiai - ne metafora

Pradėkime nuo to, kad SRTRF prieš 15 metų įsteigtas vadovaujantis Visuomenės informavimo įstatymu, veikia pagal Viešųjų įstaigų įstatymą, specialius vyriausybės nuostatus, o jo steigimo tikslas - atskirti politikų ir valstybės pareigūnų sprendimus nuo tiesioginio valstybės lėšų visuomenės informacijos rengėjams skirstymo. Kitaip sakant, siekta suteikti įstatyminius pamatus kultūrinės ir šviečiamosios spaudos laisvei ir nepriklausomybei. Kas buvo tuo suinteresuoti? Ir įstatymų leidėjai Seime, ir Lietuvos vyriausybė, ir, suprantama, visi fondo steigėjai-dalininkai. Priminsiu, kad už dalininkų pečių stovi ne kokie pavieniai asmenys. "Tūkstančiai" šiuo atveju ne metafora. Pavyzdžiui, viena dalininkių - Lietuvos žurnalistų sąjunga - vienija apie 1000 narių, Dailininkų sąjunga turi 1355 narius, Lietuvos architektų sąjunga - 1081, Lietuvos tautodailininkų sąjunga - 3000, Lietuvos rašytojų sąjunga - 365, Lietuvos fotomenininkų sąjunga - 300 narių, Lietuvos kompozitorių sąjunga - 104 kompozitoriai ir 63 muzikologai, o dar Mokslininkų, Teatro sąjungų, Nacionalinės rajonų ir miestų laikraščių ir Kabelinės televizijos asociacijų nariai... Keista, bet pastaruoju metu būtent šios nevyriausybinės kūrėjų organizacijos tampa specialaus, nuolat deklaruojamo nepasitikėjimo objektais, bet tai atskiros diskusijos tema.

Nuo pat įsteigimo ir veiklos pradžios SRTRF ir visos jo Tarybos susilaukdavo daugybės priekaištų ir skundų pirmiausiai dėl to, kad konkursą laimėjusius kultūrinius projektus kalendoriniais metais remdavo pagal įstatymą tik iš dalies, o ne 100 procentų. To visiems visados būdavo mažoka, tad kaltos likdavo konkursus vertinančios tarybos. Aš nesirengiu jų ginti ar teisinti, bet viešai priminti veiklos principus dera.

Niveliuoja asmeniškumus

Svarbiausias fondo Tarybos sudarymo principas labai paprastas. Visos minėtos kūrybinės organizacijos pateikia fondo dalininkų susirinkimui savo kandidatus į Tarybą, o dalininkų susirinkimas slaptu balsavimu įprasta tvarka išrenka. Kokie tie nariai - "mafiozai ar dori žmonės"? - atskira tema, kurią įspūdingai išrutuliojo R.Skatikaitė. Tačiau neužmirškime Tarybos sudarymo ir veiklos principo - demokratiniai rinkimai ir parlamentinio prado veikla. Netgi dėl pernykštės, bene skaudžiausiai sukritikuotos fondo Tarybos galėčiau ramiai pareikšti, kad visi spaudos grupės, kurioje dirbau, nariai buvo savo srities profesionalai, pasižymėję ne biurokratinėmis karjeromis ar laikraštiniais straipsneliais, o rimtais mokslo ir kūrybos pasiekimais profesijos srityse - žurnalistikoje, dailėtyroje, kultūrologijoje, teatrinėje veikloje ir t.t. Be abejo, kiekvienas jų turi savo simpatijų ir antipatijų, tačiau Taryba tam ir yra kolektyvinio darbo organas, kad niveliuotų asmeniškumus. Kas netiki, kviečiu kreiptis į fondo administraciją, kuri, tikiuosi, mielai pateiks Tarybos posėdžių protokolus, kur kiekvienas projektas aptartas iš įvairių pozicijų. Nesutarus dėl kurio nors atskiro atvejo, būdavo nutariama kreiptis į nepriklausomus ekspertus, ir jų parašyti tekstai taipogi saugomi fondo archyve.

Išsirinkti ar paskirti

Neseniai vykusiame Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto posėdyje, kur buvo svarstyta Fondo 2010 metų veiklos ataskaita, diskutuota dėl veiklos efektyvumo ir administravimo gerinimo, išgirdome, kad iki rudens Kultūros ministerijoje bus parengtas SRTRF ir jo Tarybos performavimo projektas. Matyt, tai bus malonus siurprizas, nes kol kas Tarybos pirmininko nepasiekė jokia oficiali informacija. Iš čia savotiški neaiškumai ir spėliojimai: o kas bus, jei paslaptingai rengiamas projektas atkartos, tarkim, šiuo metu Kultūros ministerijoje veikiančios Knygų leidybos rėmimo komisijos struktūrą ir veiklos principus? Čia viskas sutvarkyta labai racionaliai. Kultūros ministras įsakymu patvirtina 7 ekspertų komisijos narius, kurie ir skiria (arba neskiria) valstybės finansinę paramą Lietuvos leidyklų pasirinktoms knygoms išleisti. Taigi pernai valstybės pinigus, skirtus knygų leidybai Lietuvoje paremti, skirstė, jei internetas neklaidina, du rašytojai, dvi literatūrologės kolegės iš to paties Lietuvių kalbos literatūros instituto, viena muziejininkė, viena bibliotekininkė ir Vilniaus universiteto lietuvių literatūros katedros atstovė. Gerbiu visus ekspertų komisijos narius, bet kalbu ne apie juos, o apie pačią komisijos sandarą ir veiklą, nuo kurios kasmet priklauso milijoninių valstybės biudžeto lėšų, skirtų knygų leidybai, paskirstymas.

Įdomiausia, kad Leidėjų asociacijos pirmininkas Zigmas Sadauskas, neturėdamas konkretesnės SRTRF tarybos pertvarkymo vizijos, siūlo, kad ministerijos komisijos pavyzdžiu būtų suformuota ir fondo Taryba: "Arba SRTRF tarybą turi sudaryti kultūros ministras savo įsakymu, arba ji turi būti kaip nors kitaip suformuota" ("Lietuvos žinios", 2011 06 16). Matyt, jį tenkina Knygų leidybos rėmimo komisijos veikla, jei teikia ją pavyzdžiu reformuotai SRTRF ar jo Tarybos struktūrai. Siūlyčiau neskubėti žavėtis autokratinio kultūros valdymo privalumais.

Esu kažkada dirbęs Kultūros ministerijos ekspertų komisijoje knygų leidybai paremti ir puikiai žinau, kaip nelengva jos nariams, ministro įsakymu paskirtiems, skirti šiokią tokią paramą, atsijojant talentingų ir profesionalių kūrėjų paraiškas nuo tradicinės visokiausių pavidalų grafomanijos gamintojų paraiškų. Tačiau turėčiau būti kurčias, kad negirdėčiau kasmetinių daugumos Lietuvos leidyklų vadovų dejonių ir nuostabos dėl dabartinės Kultūros ministerijos komisijoje knygų leidybai paremti veiklos. Piktinamasi todėl, kad beveik niekam neaišku, kokiais principais remdamiesi septyni ministro įsakymu patvirtinti komisijos nariai skirsto valstybės pinigus knygų leidybai. Ir liūdniausia, kad visų leidėjams ir kultūrinei visuomenei kylančių įtarimų praktiškai neįmanoma nei įrodyti, nei paneigti, nei patikrinti.

Dėl spaudos įvairovės

Minėtame Seimo komiteto posėdyje pirmą kartą gyvenime turėjau progos iš arti pamatyti Seimo narių darbą, netransliuojamą televizijos. Įsitikinau, kol kas pasaulyje nėra geresnės valstybinių reikalų tvarkymo formos už parlamentinę. Gal neišduosiu valstybinės paslapties, jei pasakysiu, kad man visai patiko, kaip garbingos komisijos nariai, tarkim, Petras Gražulis ir Mantas Adomėnas ne kartą keitėsi itin aštriomis replikomis, dėl kurių, atrodo, ne itin jauku buvo komisijos pirmininkui Valentinui Stundžiui. Džiugu buvo girdėti, kaip sielojasi dėl mūsų tradicinių kultūros leidinių likimo Dalia Teišerskytė, kaip rūpi Astai Baukutei vaikų spaudos rėmimo disproporcijos. Maloniai nustebino pavydėtina nuomonių įvairovė, diskusinė ir kūrybinga visuomenės interesams atstovaujančių žmonių veikla, kuri paprastai baigiasi daugumos balsų priimtais sprendimais. Už kiekvieno komisijos nario pečių galėjai justi jo rinkėjų interesų dvasią. Štai P.Gražulis rūpinosi laikraščio "Voruta" finansavimu. Kodėl? Juk šis išoriškai kuklus Trakuose leidžiamas laikraštis ne vieno mūsų elitinės inteligentijos atstovo vertinamas gana prastai - su skeptiška šypsenėle. Prisiminiau, kaip mūsų Tarybos posėdyje išgirdau gana kandų klausimą su nedviprasmiška potekste: kur čia, atseit, šuo pakastas, kad "Vorutai" padidintas finansavimas? Potekstės atsikračiau prisipažinęs, kad niekados akyse nesu matęs nei "Vorutos" redaktoriaus, nei leidėjų ir pats nesu išspausdinęs "Vorutoje" nė vienos eilutės. Tačiau teisėta klausimo prasmė liko: kodėl finansavimas padidintas? Mano argumentas buvo paprastas: mes privalome remti ir ugdyti Lietuvos spaudos kultūrinę ir ideologinę įvairovę. Fondas, kiek pajėgia, remia garsųjį krikščioniškos katalikiškos pakraipos žurnalą "Naujasis židinys-Aidai". Žinoma, žurnalo redaktorius Nerijus Šepetys visai pagrįstai klausė fondo Tarybos, kodėl taip mažai lėšų (103 tūkst. litų) skirta žurnalo pateiktiems dviem projektams. Galbūt galėjome skirti daugiau, nors viešoje erdvėje ne kartą girdėjosi priekaištų, kad "tas pats "Naujasis židinys-Aidai" jau daugybę metų yra nuolatinis ir vienas didžiausių pinigų gavėjų iš SRTRF ("Veidas", 2010, 9 birželio). Gal taip ir būtų, jei Taryba paklustų psichologiniam slėgiui ir paisytų tik legendinio žurnalo autoriteto bei jo redkolegijos narių titulinės svarbos ir galybės (prisiminkime bent kelis redkolegijos narius: ambasadorius prie Šventojo Sosto Vytautas Ališauskas, švietimo ir mokslo viceministrė Nerija Putinaitė, Katalikų mokslo akademijos prezidentas Paulius Subačius, minėtos Seimo komisijos narys M.Adomėnas...). Tačiau kieno sąskaita padidinti paramą žurnalo projektams? Galbūt reikėjo palikti finansiniame skurde tą pačią "Vorutą"?

Taryba laikėsi kitokios strategijos: Lietuvos kultūrinėje spaudoje būtina išlaikyti ir ugdyti kultūrinės žiniasklaidos pliuralizmą, gyvą jos kultūrinę bei filosofinę įvairovę. Greta akademinio stiliaus katalikiškos pakraipos žurnalo "Naujasis židinys - Aidai" gali ir privalo turėti visas įmanomas sąlygas egzistuoti ir krikščioniškai tautiškos pakraipos laikraštis "Voruta" (laikraščio projektui skirta 33 tūkst. litų), turintis savo ištikimus garsius autorius ir skaitytojus, neabejingus lietuvių tautos ir krikščionybės Lietuvoje istorijai.

Spauda_II.jpgJei pasiremtume R.Skatikaitės nuomone, derėtų nė cento neskirti valstybės lėšų legendiniam laikraščiui "Atgimimas", kad šis pats nusibaigtų. Ir, atseit, nebūtų gaila, kadangi "šio leidinio redaktorė Indrė Makaraitytė ypač mėgsta pamokslauti apie etišką ir nepriklausomą žiniasklaidą. Tačiau šie pareiškimai - tik tuščias gyrimasis, nes savaitraštis yra biudžeto išlaikytinis. "Atgimimas" priklauso nuo vienuolikos fondo Tarybos narių, kadangi kasmet gauna vienas didžiausių paramos sumų. Šiemet "Atgimimui" skirta 160 tūkst. litų, pernai - 210 tūkst. litų, 2009 metais - 245 tūkst. litų. Ir panašiai kasmet. Nedideliu tiražu leidžiamas kuklios išvaizdos ir negilaus turinio savaitraštis, ko gero, neišsilaikytų, jei tik Fondas nustotų jį rėmęs". Gaila, jog straipsnio autorė nepastebėjo, kad šios kadencijos Taryba sumažino finansavimą "Atgimimui" net 50 tūkst. litų, palyginti su pernykščiais, 85 tūkst. litų - su 2009 metais. Finansavimą daugumos balsais nuspręsta sumažinti ne šiaip sau "žiūrint į lubas", o kaip tik todėl, kad "Atgimimo" pateiktas projektas žadėjo pamokyti doros bene visus Lietuvos spaudos leidėjus ir kūrėjus, "paskendusius korupcijoje" etc. Tačiau atskirų kasmetinių projektų trūkumai negali ir neturi užkirsti kelio pačiam leidiniui egzistuoti.

Du lazdos galai

Retkarčiais atrodo, kad šiandien Lietuvoje ima stebuklingai atsigauti ir savotišką pagreitį įgauna genialaus masonų ložių teoretiko, XVIII a. teisės profesoriaus Adomo Vaishaupto strategijos credo: "Kiekvienas slaptas darbas - entuziazmo šaltinis. Beprasmiška ieškoti priežasčių - yra faktai, ir to užtenka". Taigi - pirmiau atsiranda įstatyminis faktas, o paskui visuomenė pastatoma priešais įvykusį faktą. Ką čia svarstyti, jei turėsime, kaip trokšta Z.Sadauskas, "kultūros ministro įsakymu sudarytą SRTFR tarybą" ar kaip kitaip pavadintą biurokratinę struktūrą? Lieka tikėtis, kad kultūros ministro neseniai pristatyta, bet senokai projektuojama ekspertinė Kultūros taryba, kuriama pagal naujosios Mokslo tarybos modelį, vis dėlto išsaugos demokratinės kultūros kūrėjų savitvarkos pradą. Kad ir koks būtų didžiausių Lietuvos kultūros kūrėjų įsteigto SRTRF ir dalininkų slaptu balsavimu renkamos jo Tarybos likimas, svarbu, kad jo administracinis reformavimas nepalaidotų kultūros leidinių ir jų kultūrinių projektų įvairovės, kurią gina įvairių kūrybinių sąjungų dalininkai ir jų renkama Taryba. Vadovaujantis propaguojama logika, esą atėjo metas palikti likimo valiai visus biudžeto išlaikomus kultūros leidinius, išnyktų ne tik minėtas "Atgimimas", bet ir dešimtys kitų periodinių kultūros leidinių tiek sostinėje, tiek visuose Lietuvos regionuose.

Platesnės diskusijos laukia ne tik "Lietuvos žinių" iškeltos skaudžiausios valstybinės paramos spaudai, radijui ir televizijai apimtys ir jų skirstymo problemos. Administracinės reformos čia, be jokios abejonės, būtinos, kaip pats tuo įsitikinau, padirbėjęs SRTRF taryboje. Tačiau nuolat kartodami populiarią formulę "kultūros valdymo reforma", neužmirškime dar svarbesnės - "kultūros ugdymo tradicija". Jei kultūros kūrėjų neremsime ir kultūros neugdysime, nebus ką ir valdyti.

Nuotraukoje: Straipsnio autorius, SRTRF tarybos pirmininkas Algimantas Bučys; Vladimiro Beresniovo piešinys "Spauda"





Virselis_1934_m._I.jpg


IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 86 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,IERARCHIJA"


Tarp kolegų pasidairius,
yra giminės įvairios,
Nors, kas skaito tik gazietą,
gal būt, to nepastebėtų.

Yra giminė - vyriausių,
Jie tarp raštų įsirausę,
Nors minkštoką turi kėdę.
bet labai nesaugiai sėdi.

Jei su plunksna ką nors daro,
tai parašo žodį svarų,
O jeigu parašo nieką,
tai nelaiko tai per grieką.

Paskiau eina sekretoriai,
žmonės nelabai padorūs.
Šitie žmonės visą laiką
tik ką nors nubraukti taiko.

Ir didžiausią nuo jų kančią
tai reporteriai iškenčia.
Nubraukė eilutę, kitą,
ot ir nėra poros litų...


(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)