2019 m. rugsėjo 21 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

VALSTYBĖS DIENA KOSMOPOLITINIŲ VIZIJŲ APSUPTYJE

Gediminas JANKUS, kultūros savaitraštis „Nemunas“

G.Jankus_II__n_.JPGKasmet paminint valstybės dieną apima dvejopi jausmai. Suvokiu, kad tokią dieną derėtų didžiuotis savo valstybe, jos pasiekimais ir teigiamais poslinkiais. Kad ir kokie kuklūs jie būtų, kad ir kokios apimtų nelinksmos mintys, reiktų kelti ir priminti pozityvius dalykus, pasigirti kad ir kukliais laimėjimais. Nors tokią dieną pasidžiaugti ar bent oriai patylėti.

O jei nematome prielaidų džiugesiui ir optimizmui, jei apsėdęs nenumaldomas skepsis ir kritiškumo vajus, jei atrodo, kad būtent tokiomis progomis būtina dar ir dar kartą priminti apie blogėjančią padėtį? Ypač, kuomet skamba valdžiažmogių panegirikos ir saviliaupsės – populistiniai ditirambai savo sukurtai Sistemai. Bet kiekvienais metais valstybingumo esmės lieka vis mažiau. Vis rečiau ir rečiau tokiomis ir kitomis pritinkančiomis progomis kalbama apie Valstybės esmę ir savastį – kalbą, tautinę kultūrą, istoriją.

Vis rečiau, ar puse lūpų, o kartais su patyčia iš partijėlių statytinių, įvairių sričių laikinųjų vadukų, nuskamba europinio internacionalo tvaiko pripildytos pseudovalstybingumo sąvokos. „Kalifai valandai“ – šmėkščiojantys ir besikeičiantys ministeriukai ir vadukai žongliruoja Europos biurokratų kosmopolitų frazėmis, kurios pritaikytos bet kuriai šaliai, bet kuriai valstybei. Apie tautiškumą, savastį ir išskirtinumą nėra jokios kalbos. Jokios užuominos. Įvaldę bedvasę paragrafų kalbą, pelnę savo ponų pasitikėjimą, šių šiandienos mankurtų legionai užtvindę Lietuvą, sėja ne tik globalizmo idėjas. Jie vaiposi iš pamatinių tautinių vertybių, be kurių neįmanoma jokios tikros valstybės ateitis. Jie stengiasi nutylėti pasiaukojimą ir pasišventimą vardan valstybingumo ir laisvės, vieną būdingiausių mūsų tautos bruožų. Vardan laisvos valstybės sudėtų aukų atmintis neparanki istorinę atmintį subtiliai trinantiems klusniems liokajams, brukantiems nesunkiai valdomai gentainių masei jiems parankias strategijas ir vizijas.

Visa toji europinių biurokratų kohorta vis darnesniu choru gieda naująjį internacionalą ir baigia nustelbti mūsų tautinių šviesuolių ir kultūrsofų įspėjantį balsą. Kas gi atsitiko? Kodėl vis rečiau ir rečiau girdime kultūrininkų, kūrėjų, inteligentų poziciją? Kodėl Sąjūdžio laikų tradicija, kuomet atkuriant valstybingumą, pirmose gretose matėme iškilius kūrėjus, išblėso, kodėl, kalbant apie pamatinius valstybės pagrindus, jos ateitį, mums nemokšiškų vertalų iš Europos Sąjungos doktrinų pagalba brukamos globalistinės, universalios sąvokos, kuriose neliko nieko tautiškai vertingo?

Ar ne sąmoningai to buvo siekiama? Ne tik nustelbti intelektualų balsą, ne tik juos sukompromituoti. Sukurti tokią sistemą, kada kūrėjai priversti stoviniuoti prie valdžiažmogių durų ištiesta ranka, laukiant finansavimo neva per pateiktas programas ir projektus. Gėda klausyti tūlo kolegos intelektualo panegirikų eiliniam partijėlės statytiniui ministrui, o juk jis priverstas liaupses varinėti, juk nuo to priklauso projekto sėkmė. Prašytojo vaidmuo žemina, žeidžia ir priverčia vengti kritiškesnio ir laisvesnio žodžio ar pozicijos.

Nenuostabu, kad ir tokiuose valstybės ateičiai svarbiuose užmojuose, kaip ateities vizijos ir strategijos, intelektualų kultūrininkų balso ir pozicijos ir su žiburiu nerasi. Kalbu apie išgarsintą „Lietuva 2030“. Ši pavojinga tendencija byloja, kad siekiama kelių tikslų – primesti savų strategų sumodeliuotą viziją, pučiant miglas, neva „ji parengta ir grindžiama žmonių siūlymais ir mintimis“. Bet ne intelektualų, ne kūrėjų. Todėl nenuostabu, kad joje nėra dvasios, o yra tik technokratinių europinių vertalų kratinys. Šioje strategijoje, kurią modeliavo Valstybės pažangos taryba, akivaizdūs du dalykai – ji kosmopolitinė savo turiniu ir socialistinė savo forma.

Joje jokios užuominos apie tautinę savastį, Lietuvos valstybingumo ištakas, kultūrinį išskirtinumą, socialinę atskirtį. Jokio dėmesio kultūrai. Socialistiniai buvusių kompartijos plenumų ir suvažiavimų direktyviniai nurodymai – „sukurti“, įvykdyti“, „pasiekti“... Kodėl primygtinai brukamas skandinaviškas gerovės modelis, į Šiaurės valstybes kreipiamas ypatingas dėmesys? Ši socialistinės gerovės vizija aiškiai rodo vizionierių ideologines nuostatas. Jose nė krislelio tautinio prado, tautinės kultūros, švietimo ar socialinės politikos. Visi skauduliai ir mūsų dabarties klaidos nutylėtos ar paminėtos vos vienu kitu sakiniu. Teisingumui valstybėje skiriamas vos vienas sakinys, kai neteisingumas veja tautiečius į emigraciją.

Kadangi vos ne pirmu smuiku griežė technokratai ir biurokratai iš kai kurių ministerijų, šioje vizijoje gausu žodžių kratinių apie „sumanią visuomenę“, sumanią ekonomiką“, „sumanų valdymą“. Žinoma, yra ir „sumanus švietimas“, numatantis mūsų studentams „bent vieną semestrą studijuoti kitų šalių aukštosiose mokyklose“, nors jau dabar jaunimas ne tik masiškai emigruoja dirbti, bet ir apskritai studijoms, ir ne vienam semestrui. Prieškario Lietuva sugebėjo mūsų gabųjį jaunimą siųsti Europon studijoms, o „pažangūs“ vizijų meisteriai iki 2030 metų gal semestrui kokiam ir atrinks vieną kitą laimingąjį, ir tik į Šiaurės valstybes. O visą šį užsakytą „kūrinį“ vainikuoja sąvoka „globali Lietuva“, parodanti ir užsakovų, ir vykdytojų mentalitetą.

Kosmopolitai, ištrindami tikrojo tautinio valstybingumo ir kultūrinės savasties sampratas, naudojasi kai kurių intelektualų kultūrininkų pasyvumu ir nutylėjimu. Ar ne laikas, kartu su Faustu Kirša, tokiems technokratams, globalistinių socialistinių Lietuvos ateities vizijų „kūrėjams“ mestelti tiesiai šviesiai į akis:

O Lietuva man – ritmingos vėtros kirtis –

Su kosmoso daina paskirta amžius irtis;

Sukepę smegenys – ne jos minties atstovai:

Jos dieviška ugnis – laimėjimui ir kovai...

 

 

 


Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)