2019 m. gruodžio 5 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Proletarinė respublika šildosi išblėsusiu karalystės spindesiu

Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS, laikraštis "Ūkininko patarėjas"

arnnoldas_al_II.jpgki šiol neįvykdytas Atkuriamojo Seimo įpareigojimas vėlesniems parlamentams ilgainiui išbraukti iš Valstybės dienos pavadinimo karališkąsias regalijas.Nuo 1990-ųjų, kai Aukščiausioji Taryba, istoriko, teisininko ir kunigo įkalbėta, karalių Mindaugą paskelbė svarbiausiu Lietuvos visų laikų valdovu, mūsų šalyje labai sustiprėjo šio viduramžių politiko kultas. Tačiau prieš 21-erius metus, kai Aukščiausioji Taryba sudarinėjo atkurtos Lietuvos Respublikos valstybinių švenčių sąrašą ir svarstė, kuri diena ,,geriausiai nukeltų mus į senuosius valstybingumo laikus”, skubiai sugalvotai liepos 6-ajai (spėjamai karaliaus Mindaugo karūnavimo dienai) buvo atsiradę rimtų varžovių – liepos 15-oji (Žalgirio mūšio sukaktis), rugsėjo 8-oji (diena, kai Vytautas Didysis turėjo tapti Lietuvos karaliumi), kovo 9-oji - Lietuvos vardo pirmojo paminėjimo 1009 metais data. Iki lemiamojo balsavimo parlamente liepos 6-oji buvo tik atsarginė.

Laikraštis ,,Ūkininko patarėjas” nutarė pasidomėti, ar viena svarbiausių Lietuvos Respublikos švenčių pasidariusi karaliaus vainikavimo diena nepažeidžia šalies Konstitucijos, kurioje rašoma, kad valstybę prieš daugelį amžių sukūrė ne kokie karaliai, bet tauta. Redakcijos kalbinti visuomenės veikėjai siūlė savotišką kompromisą - iškilmingiausiai minėti Konstitucijos dieną, kurią oficialia valstybės švente paskelbusios net kai kurios karalystės - Danija, Norvegija.

Ir lenkai ilgisi karūnos

Dar 1922 m. Steigiamasis Seimas patvirtino nuolatinę Konstituciją, kuri skelbė, kad Lietuva – nepriklausoma demokratinė respublika. Tarp 18-20 tarpukariu nustatytų švenčių ir poilsio dienų nebuvo nė vienos „karališkos“. Net numatyta, bet sužlugusi Vytauto Didžiojo karūnavimo data (rugsėjo 8-oji) buvo vadinama tiesiog Tautos diena. O bene svarbiausia šiuolaikinės parlamentinės (kai kurių politologų nuomone, prezidentinės-parlamentinės) Lietuvos Respublikos švente tapo karaliaus Mindaugo karūnavimo diena. „Ir lenkai savajam ereliui uždėję karūną, čekai taip pat vainikavę savo herbo liūtus ir erelius. Pagal seną tradiciją karūna reiškia nepriklausomybę, valstybingumą. Popiežiui Inocentui IV leidus karūnuoti Mindaugą, katalikiškoji, lotyniškosios kultūros Europa pripažino Lietuvos savarankiškumą “, - įtikinėjo istorikas, heraldikos specialistas Edmundas Rimša, „Ūkininko patarėjui“ paklausus, ar Liepos 6-oji neprieštarauja dabartinei, 1992 m. patvirtintai šalies Konstitucijai, kurioje rašoma, kad valstybę prieš daugelį amžių sukūrė ne kokie karaliai, o tauta. Išsivysčiusių, Maskvos įtakos sferai niekuomet nepriklausiusių ES respublikų herbuose jokių pretenzijų į „karališkumą” nė su žiburiu ar padidinamuoju stiklu nepavyktų aptikti.

Prezidentės gimtadienis - neprivaloma šventė

„Karalius vienas nekuria valstybės. Net ir negali to padaryti. Jis suvienija tautą ir tada atsiranda valstybė“, - „Ūkininko patarėjui“ tvirtino konstitucinės teisės žinovas, buvęs Konstitucinio Teismo teisėjas, dabartinis Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas Stasys Šedbaras. Anot S. Šedbaro, šiuolaikiniai šalių prezidentai – irgi monarchų pakaitalai, tik jų teisės labai apribotos. Karalienės Elžbietos II gimtadienis yra Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos karalystės, taip pat Sandraugos šalių (buvusių Didžiosios Britanijos kolonijų ir užjūrio teritorijų) oficiali šventė, ji netgi nukelta iš balandžio 21-osios į birželio pradžią, kad orai nesutrukdytų liaudžiai linksmintis. O Lietuvoje nei prezidentės Dalios Grybauskaitės gimtadienis (kovo 1-oji), nei jos prezidentinės priesaikos diena (liepos 12-oji) – neprivalomos šventės.

Mindaugo ordino nėra

Tarp oficialių Lietuvos valstybės apdovanojimų nėra jokio medalio, pavadinto karaliaus Mindaugo vardu. Yra visiškai pamiršto Vytauto Didžiojo, kiek dažniau prisimenamo kunigaikščio Gedimino ordinai, kryžiai, o štai ,,mindauginių” pasižymėjimo ženklų nei ant savo krūtinių, nei asmeninėse kolekcijose niekas Lietuvoje neturi. ,,1990 m. ir vėliau Lietuvos valstybė atkūrė trejopus prieškarinius LDK Gedimino, Vyčio kryžiaus ir Vytauto Didžiojo ordinus. 2002 m. įsteigtas šiuolaikiškas, „neutralus“ (nesusietas su jokia istorine asmenybe) ordinas „Už nuopelnus Lietuvai“, nors buvo likę vos metai iki karalius Mindaugo karūnavimo 750-mečio. Jeigu kas nors pasiūlys, o visuomenė pritars, gal kažkada Respublikos Prezidento dekretu skiriamų ordinų, medalių sąraše atsiras ir pirmojo mūsų karaliaus garbei įsteigtų valstybės apdovanojimų“,- sakė E. Rimša, tačiau tuoj pat pridūrė, kad tai ne jo vadovaujamos Heraldikos komisijos, bet Prezidento kanceliarijos ordinų reikalų grupės rūpestis („Ūkininko patarėjui“ nepavyko aptikti, kad D. Grybauskaitės prezidentūroje toks padalinys egzistuotų, dabar šios antraeilės pareigos užkrautos Prezidentūros kancleriui).

Pirmiausia siūlyta liepos 15-oji

„Ūkininko patarėjo“ duomenimis, 1990 m. spalio 25 d. įtraukdami į Lietuvos šventinių dienų sąrašą su visuomene visiškai neaptartą, jokių istorijos šaltinių ir metraščių nepatvirtintą liepos 6-ąją, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo (AT-AS) deputatai balsavo už ją su sąlyga, kad tada, kai visuomenė gerai žinos, kokiam įvykiui ši data skirta, antroji šventės pavadinimo dalis – Mindaugo karūnavimo diena - bus nubraukta ir liepos 6-oji vadinsis tiesiog Valstybės diena. Dar daugiau – 1990 m. spalio 19 d., kai parlamentas pirmą kartą aptarė Lietuvos Respublikos švenčių ir atmintinų dienų įstatymo projektą, liepos 6-oji tebuvo „atsarginė“ data. Atkuriamojo Seimo nuolatinės Švietimo, mokslo ir kultūros komisijos pirmininkas Stanislovas Gediminas Ilgūnas iš plenarinių posėdžių tribūnos pasakė: „Kilo klausimas, kokią gi dieną, kuri nukeltų mus į senuosius valstybingumo laikus, galėtume numatyti šventine. Siūlyta galbūt minėti Mindaugo karūnavimą, kitaip tariant, Lietuvos karalystės įkūrimo dieną, ir susieti tai su valstybės atsiradimu. Gaila, bet nebežinome tikslios Mindaugo karūnavimo datos. Todėl buvo pasiūlyta mūsų istorines šaknis prisiminti kitaip - įtraukti į švenčių sąrašą liepos 15-ąją - Žalgirio mūšio dieną.“

Liepos 6-osios lobistai

Per pertrauką tarp balsavimų parlamentinė Švietimo, mokslo ir kultūros komisija gavo tuomet mažai žinomo istoriko Alfredo Bumblausko, teisininko Vytauto Baškio ir Vilniaus arkikatedros bazilikos administratoriaus (klebono), monsinjoro Kazimiero Vasiliausko pasirašytą laišką. Nors ir pripažindami, kad tarpukariu visuomenę nepaprastai traukė „didžiojo kunigaikščio Vytauto” asmenybė, karaliaus Mindaugo gerbėjų sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai ir Lietuvos mokslų akademijos Istorijos instituto daktaras Leonas Mulevičius aiškino esą „militarizmo išaukštinimu dvelkianti Žalgirio mūšio diena nesusijusi su valstybės atkūrimu arba sukūrimu“, o kunigaikštiška Vytauto valdoma valstybė buvo žemesnio rango už Mindaugo karalystę. „Mindaugininkai” pasiūlė „atiduoti skolą Lietuvos valstybingumo pradžiai, atkurti istorinę tiesą, tvirtai pripažinti istorijos mokslų daktaro Edvardo Gudavičiaus nustatytą Mindaugo karūnavimo dieną (liepos 6-ąją) ir paskelbti ją valstybine švente - Lietuvos valstybingumo diena”. „Ūkininko patarėjo“ duomenimis, profesorius E. Gudavičius pats šią datą visuomet laikė tik kuklia prielaida ir nesiūlė jos taip išaukštinti. Įkvėptas 1990 m. sėkmės, Liepos 6-osios iniciatyvinės grupės narys, istorijos entuziastas, karaliaus Mindaugo kolegijos kancleris juristas V. Baškys pabandė dar kartą „patikslinti” Lietuvos istoriją - 2005 m. Valstybės dienos išvakarėse paskelbė, kad Saulės mūšis (žemaičių susirėmimas su vokiečių kalavijuočiais ir jų sąjungininkais rusais), kurio pergalės laurus nusiskynė Mindaugas, 1236 metų rugsėjo 22-ąją įvyko ne prie Jauniūnų gyvenvietės (Joniškio r.), kaip tvirtina tituluoti istorikai, o 10 kilometrų toliau, šalia Pamūšio kaimo (Pakruojo r.). Tačiau tą kartą Lietuvos istorikų bendruomenė neleido mėgėjui klaidinti visuomenės.

Seimai keičiasi, įsipareigojimas nevykdomas

Prieš lemiamąjį balsavimą (1990 m. spalio 25-ąją) Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo sekretorius Liudvikas Sabutis baiminosi, ar naujoji šventė nenustelbs valstybės atkūrimo dienos -Vasario 16-osios, o AT-AS deputatai Audrius Rudys ir Aleksandras Algirdas Abišala apskritai siūlė nenurodyti Mindaugo karūnavimo. Valstybės diena - ir taškas. Paskutinis prabilęs parlamentaras - dramaturgas Kazys Saja - pasiūlė kompromisą: „Kai kalba ekonomistai, kai mes, keli rašytojai, jaučiame, jog nelabai nusimanome, mes patylime. O šiandien matome turgų - veržiasi kalbėti visi, tarsi geriausiai išmanytų. Dėl to ir šitokia sumaištis. (...) Aš galvočiau taip - vėliau, kai visi, kaip sakoma, žinos, kam yra skirta ta diena, mes pavadinimą sutrumpinsim. Todėl raginu pradėti nuo paaiškinimo: Mindaugo karūnavimo — Valstybės diena“. Pasikeitė jau šeši Seimai, praėjo kelios dešimtys statutinių ir neeilinių parlamento sesijų, bet tas 1990-ųjų įsipareigojimas neįvykdytas.

„Viską semiame iš praeities“

Šiuolaikinis parlamentaras S. Šedbaras taip pat nenorėtų, kad užuomina į Mindaugo vainikavimą išnyktų iš oficialaus Liepos 6-osios pavadinimo. „Kai Aukščiausioji Taryba aptarinėjo Valstybės dienos pavadinimo variantus, mūsų politikai po penkiasdešimties okupacijos metų mūvėjo dar labai trumpas ir ankštas kelnaites, nebuvo skaitę nepriklausomos Lietuvos istorijos vadovėlių. Tik taip galėčiau paaiškinti, kad kai kurie Kovo 11-osio akto signatarai norėjo supaprastinti, istoriškai nuskurdinti Valstybės dienos pavadinimą, nubraukti jos esmę. Viską semiame iš praeities. Taip ir Konstitucijos įžangoje parašyta, ir valstybės himnas tokiais žodžiais prasideda. 1991 m. prireikė perversmo Maskvoje, kad Lietuvą pripažintų pasaulis, o 1253 m. - Mindaugo karūnavimo. Nebūtų Mindaugo karalystės, nebūtų ir dabartinės Lietuvos Respublikos“, - įsitikinęs S. Šedbaras.

Labiausiai reikia gerbti Konstituciją

Pats S. Šedbaras (nebūtų teisininkas...) prie trijų valstybės sukūrimo ir atkūrimo, gimimo ir prisikėlimo švenčių (Mindaugo karūnavimo dienos, Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios), norėtų pridėti dar vieną ilgąjį savaitgalį - spalio 25-ąją (Konstitucijos dieną). „Daugelis tautų ją labai iškilmingai švenčia, o mums tai tik kukli atmintina diena. Bet juk Konstitucija nustato valstybės sąrangą, žmonių teises ir laisves. Tai turėtų būti auklėjamoji, aiškinamoji diena, kad kiekvienas Lietuvos pilietis suprastų, jog Konstitucija - tai ne šviesiai ar tamsiai žalia, paprasčiau ar puošniau įrišta knyga ant lentynos, o žmogaus gyvenimo teisinis pagrindas. Konstitucijos diena neturi būti švenčiama šiaip sau, kaip Joninės, su alaus skardinėmis ir buteliais rankose, bet prasmingai - mokyklose, savivaldybėse, ministerijose”, - pakiliai aiškino Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas S. Šedbaras.

Vietoj monarcho skeptro - arklo rankena

Mindaugo kultą sukūrė Justino Marcinkevičiaus to paties pavadinimo poema. Valdovų rūmai buvo suprojektuoti pagal piešinį ant saldainių dėžutės. 2009 m. politikai ir istorikai visuomenę kvietė ne barbarišką pirmojo Lietuvos krikštytojo nužudymą susikaupus paminėti, bet švęsti ,,istorinį”, pirmąjį Lietuvos vardo paminėjimą Vakarų Europos vienuolijų 1009-ųjų metų rankraščiuose. Neseniai įsisteigęs Lietuvos monarchistinis judėjimas ragina pirmiau atkurti Lietuvos Karalystę. Tada dingtų dviprasmybė, kurios niekaip negali suprasti užsieniečiai: proletarinė respublika, iš kurios vadovų kišenių išlindusi arklo rankena, pompastiškai mini nežinia kur palaidotų karalių įsigalėjimo jubiliejus ir seniai subyrėjusios imperijos „nuo jūros iki jūros“ šlovingus laimėjimus.

(founder.jpg - Baltarusiai irgi stato paminklus „savo“ valstybės įkūrėjui karaliui Mindouhui-Mendogui-Mindaugui. Jie įsitikinę, kad Mindaugas palaidotas Baltarusijai dabar priklausančiame Naugarduke.)


Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)