2019 m. rugsėjo 22 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

R.Zemkauskas: "Kaip jaučiatės?" yra nuostabus klausimas


Zemkauskas_II.jpgKaunietis Rytis Zemkauskas, prieš porą dešimtmečių savo žurnalistinį kelią pradėjęs Lietuvos televizijos Kauno redakcijoje, seniai yra žinomas kaip puikus filmų vertėjas ir jų įgarsintojas, taip pat popuiliarių kultūros laidos autorius. Pateikiame pokalbį su R.Zemkausku.

 

* * *

 

Ir nereikia verkti, kad per Lietuvos televizijas nėra ko žiūrėti... Ryčio Zemkausko "Pasivaikščiojimus" per TV1 atradau "bėgiodama" kanalais tingų savaitgalį.

Dabar jau nepasakysiu, tai buvo pasiplaukiojimas valtele su Jurga Šeduikyte ar impozantiškas Andrius Užkalnis ant dulkėto žvyrkelio. Į-do-mu.

Pasivaikščioti, kad ir kaip magėjo, su jau vasaros pagautu R.Zemkausko nepavyko. Bet jis mielai ir, kaip pats sako, "kuo natūraliau", atsakė į klausimus raštu.

– Kaip pasirenkate pašnekovą, kiek renkantis yra subjektyvumo, asmeninio požiūrio "patinka–nepatinka", "įdomu–nelabai" arba "konkurentabilu–absoliutus nuostolis"? Ar yra žmonių, kurių nenorėtumėte, negalėtume kalbinti?

– Pašnekovus renkuosi vedamas visiškai subjektyvaus asmeninio požiūrio. Nelabai žinau, ar įmanomas čia koks nors kitas metodas – va, jeigu kalbinčiau tik čempionus, tai būtų galima remtis turnyrinėmis lentelėmis, jeigu tik skandalingiausius, gal būtų galima remtis pastarojo mėnesio spauda, nors net ir aptartais atvejais subjektyvumo vargu ar neišvengsi.

Aš renkuosi žmones, kurie, mano įsitikinimu, turi minčių, kurias verta išgirsti ir apie kurias verta susimąstyti, jei norime gyventi geriau. Net ir "renkuosi" čia stiprokas žodis – tiksliau būtų pasakyti "įkalbinėju sutikti dalyvauti laidoje", nes būtent tai ir darau. Mano pašnekovai į TV eterį patys nelabai veržiasi... Skambinti ar neskambinti galimam pašnekovui su pasiūlymu pasivaikščioti lydint televizijos kameroms yra didelė atsakomybė, nes žmogus skiria tau savo laiką, pasitiki tavim ir tam tikra prasme patiki tau dalelę savo gyvenimo. Kalbinti galėčiau bet ką. Nėra žmonių, su kuriais nebūtų galima pasikalbėti.

– Daugiau klausiate, kalbate ar klausotės?

– Daugiau klausausi. Gyvenime esu linkęs kalbėti pats, tad "Pasivaikščiojimai" ir man yra puiki klausymosi mokykla. Kaip sakė Džefris Lebovskis: "Kartais jums praverstų pasiklausyti – žiū, ką nors ir išgirstumėt!"

– Kodėl vienu atveju klausimas "Kokie ateities planai?" arba "Kaip jaučiatės?" skamba absurdiškai ar komiškai, o kitu – įdomiai, vietoje ir laiku?

– Va čia ir esmė – vietoje ir laiku. Turiu tokią teoriją, kad kartais patys kvailiausi klausimai generuoja pačius geriausius atsakymus, o prabangus trijų minučių klausimas, dar pakeliui prikaišiotas autoritetų citatų, "užpila" ir belieka atsakyti "taip". Vietoje ir laiku galima pateikti patį nesmagiausią ar nepatogiausią klausimą ir pašnekovas atsakys neužsisklęsdamas. Visa tai – tam tikro jautrumo situacijai, pagarbos žmogui ir jo mintims dalykai. Kartais pavyksta, kartais – ne.

"Kaip jaučiatės?" yra, mano supratimu, nuostabus klausimas, nes jis apeliuoja į dar net ne iki galo paties žmogaus suvoktus dalykus. Tai dar tik jausmas, dar tik bendra spalva, kartais net ikižodinė patirtis. Ir savotiškai intymu. Apskritai interviu situacija turi nemažą intymumo dalį.

– Ar yra "Pasivaikščiojimų" pašnekovų, kurie tikrai nustebino? Pavyzdžiui, mane nustebino, o gal tiksliau nuvylė, aktorius Vytautas Šapranauskas ir sužavėjo žurnalistė Daina Žemaitytė ar baleto artistė Eglė Špokaitė. Kaip, kokiais burtažodžiais, jums pavyksta atskleisti pašnekovą?

– Esu davęs sau žodį nekomentuoti pašnekovų. Net draugų kompanijoje. Lygiai kaip niekad nekalbu apie būsimas laidas, "ateities planus". O kalbant bendrai, laikausi keleto nuostatų: jei pokalbis pavyko, tai yra pašnekovo nuopelnas, o jei nepavyko – mano kaltė. Laidą sukuria pašnekovas, kurio veide švysteli nuoširdi reakcija, ištariama gera mintis. Jei to nėra, vadinasi, vedėjas nepajuto, nesuvaldė pokalbio, pasakė ką nors ne taip. Kita taisyklė – nežiūrėti į "Pasivaikščiojimus" kaip į darbą ir rezultato siekimą. Mes gi einame pasivaikščioti.

– Regis, jūs tik klausote ir tarsi nežinote atsakymo, nespaudžiate pasakyti to, ko tikimasi iš vieno ar kito žmogaus? Ar pastebite, girdite žurnalistų klausimus, kai reikalingas ir laukiamas iš anksto suplanuotas ar numatomas atsakymas?

– Mano mėgstamiausias (nes visiška priešingybė man) BBC pokalbių laidos vedėjas Jonathanas Rossas kartą paguldė auditoriją tokia saviironijos pilna replika garsiam aktoriui: "Velniop, nesiginčykit su manim, tiesiog pripažinkit, kad aš teisus ir viskas!" Taip, jūs įžiūrėjote svarbiausią "Pasivaikščiojimų" bruožą! Taip, aš tikrai manau, kad galiu tik paklausti ir turiu tenkintis tokiu atsakymu, kokį man pateikia pašnekovas. Taip, aš netikiu, kad galima pateikti kokius nors galutinius atsakymus, ir todėl esu už neužtikrintą, natūralų kalbėjimą. Ir pritariu Č.Milošui, kad tiesa yra labai komplikuotas reikalas. Mano pašnekovo nuomonė (kad ir dėl ko ji tokia būtų) yra jo nuomonė ir nesirengiu jam piršti savo matymo. Aš taip suprantu kultūringą ir, svarbiausia, korektišką interviu. Taip suprantu bendravimą apskritai... Taip pat manau, kad tokio kalbėjimo mūsų viešojoje erdvėje per mažai, ir dėl to sukūriau savo laidą. Tik čia nereikia pulti į askezę – pokalbių laidų būna visokių ir visokių reikia. Jei kalbinčiau milijonus nuknisusius ponus, turbūt klausinėčiau visai kitu stiliumi, tačiau šiandien noriu pasiūlyti žiūrovams alternatyvą.

– Kiek laiko kalbate su žmogumi, kiek to pokalbio lieka laidoje?

– Lieka mažiau nei pusė. Pasivaikščiojimas turi savo dinamiką ir, kol apšylame, kai kurios pokalbio vietos lieka už kadro. Beje, įdomu, kad puikiausiai filmavome ir sniege iki kelių, bet niekad nė vienas filmavimo dalyvis nesušalo. Pasivaikščioti sveika.

– Ką iš tų pokalbių gaunate pats?

– Viską! Turėti galimybę bendrauti su protingais žmonėmis yra dovana.

– Išmanote kiną – realus gyvenimas ir patirtys įdomiau už kiną? Ar tikrai vienas realus gyvenimas tūkstančio filmų (ne)vertas?

– Niekad ir niekur nesigyriau, kad išmanau kiną, bet apie tai ir apie patį kiną, "kokį mes jį pažįstam", gal kada atskirai. Kinas yra fikcija ir man atrodo, kad jis šiandien jau tiekiamas buliminiais kiekiais. Vien premjeras šiais laikais televizijos per savaitgalį parodo tris. O kur dar kino teatrai ir naujos serialų serijos? Man regis, kad šiuolaikinis žmogus savo gyvenime daug dažniau susiduria su kieno nors fantazija nei su savo realybe, savo tikru gyvenimu, kuris yra vienintelis ir nepakartojamas. Ir, ačiū Dievui, nesklandus, neužtikrintas, be privalomo priežastinio ryšio, o metams bėgant dar ir vaizdas išplaukia...

– Kas yra įdomus pokalbis jums?

– Kai pamirštu, kad aplink mane kameros, miestas, praeiviai, kad turiu galvoti apie įrašo trukmę, laiku pakreipti pokalbį kita tema, žodžiu, kai viskas vyksta tarsi savaime.

– Tikiuosi, jūsų pasivaikščiojimai tęsis. Ar jau numatėte su kuo?

– Aš irgi tikiuosi, toks pažadas iš TV1 vadovybės yra ir tuo labai džiaugiuosi. Apie laidų planus stengiuosi nekalbėti.

– Prieš daug metų vienas moterų žurnalo žurnalistas sakė, kad be problemų paklaustų, kiek moteriai metų, tačiau viešumai niekuomet neklaustų, kodėl ji neturi vaikų. Kokio klausimo neužduotumėte jūs?

– Paklausti galima visko, bet ar mes visada žinome, ką darysime su atsakymu, kai jis nuskambės?

– Kuo skiriasi tuščias ir lengvas, neįpareigojantis pokalbis?

– Tarp jų labai plona linija ir žinau, kad būnu ir vienoje, ir kitoje pusėje, ir žinau, kurioje dažniau. Bet, man atrodo, tik rizikuojant galima pabandyti sukurti ką nors kita, nei esame visi įpratę girdėti ir matyti.

Nuotraukoje: Televizijos žurnalistas Rytis Zemkauskas

                                                             TV1 nuotr.

 


Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)