Rūta Kanopkaitė: Valstybė – tai mes

Žurnalas „Šeimininkė”

Veliava_II.jpgLiepos 6-oji – Valstybės (Mindaugo karūnavimo) diena kaip valstybinė šventė dar jauna – ji buvo įteisinta 1993 metais. Tačiau greitai prigijo ir išskleidė sparnus. Tai viena linksmiausių ir išradingiausiai pažymimų mūsų vasaros švenčių, nes jos turinį visada galima papildyti svarbiais Lietuvos valstybingumo istorijos akcentais. Ypač įsimintina ji buvo 2003-iaisiais, nes tada minėjome Mindaugo karūnavimo 750-ąsias metines. 1253 metais Popiežiaus Inocento IV sprendimu Lietuvos didysis kunigaikštis Mindaugas buvo karūnuotas pirmuoju (ir vieninteliu) Lietuvos karaliumi, šis aktas istorikų vertinamas kaip tarptautinis Lietuvos valstybingumo pripažinimas.

Prisimenu vieną detalę iš tų jubiliejinių 2003-iųjų „mindauginių“. Po referendumo, kuriame nubalsavome už narystę Europos Sąjungoje, tuometis Prezidentas Rolandas Paksas pareiškė: po kurio laiko Lietuva įstojimo į Europos šalių bendriją dieną švęs taip pat kaip Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją, ar Liepos 6-ąją. Jau septyneri metai, kai esame Europos Sąjungoje, tačiau ar daug kas pasakytų, kuo mūsų šaliai ypatinga gegužės 1-oji?.. Įteisinti dar vieną valstybinę šventę galima labai greitai, tik vargu ar ji tokiu pat tempu ir mastu įaugtų į mūsų tautiečių sąmonę.

Didžiuotis savo valstybingumu bei istorija, būdami užsienyje neslėpti tautybės daugelis lietuvių išmoko ne taip seniai. Nepilnavertiškumo komplekso luobas po truputį ėmė byrėti nuo mūsų, kai Lietuva tvirčiau atsistojo ant kojų, kai pamatėme pasaulio ir išmokome palyginti. Deja, uždarbio palyginimas buvo ne gimtosios šalies naudai. Atsivėrus turtingesnių valstybių darbo rinkai, lagaminus čiupo ištisos šeimos, klasės, kaimai…

Gaila, kad istorinės aplinkybės, padiktavusios mums kengūros šuolį į Didžiosios Europos šeimą, nepaliko laiko Lietuvos piliečių ir politikų savimonei išaugti iš „pieninės vaškinės brandos stadijos“ ir sunokti iki prancūziško ar suomiško lygio. Matyt, dėl to ir kuriamos paaugliškai ambicingos vizijos apie 2030-uosius metus, kuriais turėtų suklestėti mūsų valstybė. Ar tuomet joje gyvens bent milijonas lietuvių, nutylima.

Kaip įspėjančią pranašystę dabar prisimenu prieš keletą metų per Valstybės dieną prie Kauno pilies parodytą Vytauto Grigolio (dabar jau a. a.) režisuotą spektaklį „Palikit vardą Lietuvos“, sujungusį ryškiausius Justino Marcinkevičiaus, Maironio, Juozo Grušo, Balio Sruogos dramų epizodus. Atrodė, kad iš amžių glūdumos prisikėlė ir atėjo susitikti su mumis pati istorija, primindama, kas suteikia žmogaus gyvenimui prasmę ir įamžina jį. Vienintelis mūsų karūnuotas karalius Mindaugas kelyje į sostą negailėjo nei priešų, nei buvusių bendražygių, tačiau jis nukalė Lietuvą kaip kardą – suvienijo ją į valstybę. Lietuvos galybę sustiprinusio Vytauto Didžiojo kūrinį – Didžiąją Kunigaikštystę nuo Baltijos iki Juodosios jūros, į istorijos nuošalę nustūmė susijungimas su Lenkija. Lietuvių didikams, pasirašantiems Liublino uniją, beliko gailiai maldauti: palikite bent vardą Lietuvos!.. 

Panašūs straipsniai