2020 m. gegužės 26 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Romualdas Požerskis. Lietuvos senamiesčiai (1974-1985)

Viltė MIGONYTĖ

Kaunas_2_II.jpgNuo liepos 5 dienos Kauno fotografijos galerija taps išskirtine erdve, sutalpinsiančia ne tik laikinosios sostinės, bet ir Vilniaus bei uostamiesčio senamiesčius. Jubiliejinė nacionalinės premijos laureato, fotomenininko Romualdo Požerskio fotografijų paroda “Lietuvos senamiesčiai (1974-1985)”, nugramzdins mus į šių miestų “širdžių” 8-9 deš. gatvės gyvenimą bei leis jį pažinti iš labai arti, o daug kam prisiminti ar tiesiog iš naujo atrasti.

Kaip pastebi menotyrininkas dr. Tomas Pabedinskas, neretai sunkus, bet „fotogeniškas“ gyvenimas išlieka tik fotografijose. R. Požerskis jį įamžino daugiau nei dešimtmetį plėtodamas Lietuvos senamiesčiams skirtą fotografijų ciklą ir fiksuodamas ten gyvenusių žmonių kasdienybę. Pastarojoje fotografas pastebėjo ne tik būdingus ano laikotarpio ženklus, bet ir apibendrintą svarbiausių žmogiškų išgyvenimų išraišką. Kaip tik todėl, žvelgiant į R. Požerskio darbus, atrodo, kad gyvenimas anuomet buvo prasmingas, o senamiesčiuose, kitaip nei blizgiuose šiandienos didmiesčiuose, buvo vietos žmonių individualumui. Gal dėl to kitokia, nei šiandieninė fotografų kūryba, atrodo ir pati tuometinė fotografija – teigianti žmogiškumą ir kartu verčianti jo ilgėtis tarsi nepasiekiamo idealo.

„Kauno senamiestis Romualdo Požerskio nuotraukose primena dinozaurų griaučius, žvelgdamas į mus kiekvienu savo šonkauliu. Tokio Kauno nebėra. Keista, jog kadaise buvo. Dar keisčiau, kad šiame vaiduokliškame mieste gyventa žmonių. Mes visada pamirštame prieš mus gyvenusius žmones, atskaitos tašku laikydami save pačius. Fotografas juos prikelia, nors trumpam, vienam albumo puslapį verčiančios rankos mostui. Ir tas mostas tampa magiškas, savo magija prilygstantis fotografo žvilgsniui. Šis Kaunas labai intymus, beveik nepadoriai atviras, nesistengiantis prisidengti atsitiktine draperija. Apšepusios sienos su įvairių laikotarpių plytų atodangom, tarpuvartės, pro kurias buvo einama iš vieno rūko į kitą, surūdiję automobiliai (net šunys nuotraukose atrodo senamadiški, atsitiktiniai, ką tik atrišti nuo būdų) – visas socrealistinis dekadansas, kuriuo tik dabar įmanoma grožėtis.“ – pasakoja poetas Kęstutis Navakas.

Tuo tarpu poetas ir dramaturgas Rolandas Rastauskas apie fotomenininko įamžintą uostamiestį prabyla: Romualdo Požerskio juostos kadruose, viskas paradoksaliai gyva, viskas juda ir sukasi, byloja apie gyvenimo džiugesį ir kitus, anai epochai „tarsi“ nebūdingus, dalykus. Tarkime – fizinio darbo taurumą. Ir sykiu tasai džiugesys ir taurumas it džiazo standarte ligi kadro rėmų plėtojamas begaliniame skurde ir varge. Beveik tokiam pat, kuriame, jei pamenate, ir gimė džiazas. Tad ne veltui jis kasmet ir atgimsta kažkur visai šalia, Teatro aikštėje, kaip jokių politinių formacijų nepaisantis gaivalas. Trumpam atgimsta ir vėl užgęsta. Ligi kitų metų. Ir tada nebereikia jokių ypatingų vietos simbolių, nulemiančių, kaip pasakytų koks aukštakaktis, vizualinę miesto hierarchiją. Čia, Požerskio pamatytoje Klaipėdoje, nėra mūsų individualiojoje geografijoje įdaigintų bažnyčių, paminklų ar net barų iškabų. Jų vietoje – nimfetės žvėrelio veidu šypsena, berniūkščių „mirtinas“ apsikabinimas prie nublokšto dviračio, vaikas su katinuku ant delno, nedrąsūs pirmųjų „meilių“ atspindžiai veideliuose. Tie įsimylėjėliai dabar geriausiu atveju savo kojom judantys pensininkai. Ar tuo pačiu grindiniu – šito jau niekada nesužinosim.

Kaunas._1975._Vyras_stotel__je.__Vilnaus_g.___II.jpgFotomenininkas Antanas Sutkus džiaugiasi, kad turime prancūziškąfotografiją. Kai kurias R. Požerskio nuotraukas netgi galėtume sudėti palyginimui, atitinkamai užkloti kadrus vienas ant kito. Ir Vilnius su Paryžiumi beveik sutaptų. Fotografuojant miestą, kaip ir fotografuojant peizažus ar objektus, rašant knygą ar tapant paveikslą, sprendžiamos tos pačios problemos. Svarbūs ir sunkūs žmogaus egzistencijos klausimai. Gana nepatogūs ir skausmingi. Meilė, mirtis, gyvenimo prasmė... Kinta tik fonas, atskleisdamas skirtingus atspalvius. Dabar fotografija lyg ir nusilpusi, nebepajėgi padėti žmonėms spręsti egzistencines problemas. Ji tampa tik tarnaite, padėjėja, kuri savarankiškai negali priimti sprendimų, įtakoti. Tenka žvilgsnį gręžti į praeitį, nes fotografija atspari laikui. Galima surinkti praeitį po kruopelytę, po kadrą. Negatyvai yra lyg atminties blokai. Paimi senus negatyvus, praeities skeveldras, atrenki juos pagal savo, gyvenančio dabartyje, kriterijus, pagal šiandienę patirtį. Taip sugretini praeitį ir dabartį. Suformuoji keistą kentaurišką darinį. Sujungi lyg ir du atskirus, šiek tiek vienas kitą pažįstančius autorius. Praeities fotografijos atgaivina tokius prisiminimus, kurių galbūt niekas nė neįtarė jose esant, kurie laikui bėgant susikristalizuoja savaime.

Paroda galerijoje veiks iki liepos 26 dienos.

Romualdo Požerskio nuotraukose:  Kaunas, 1975 metais




Virselis_1934_m._I.jpg


IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 86 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,IERARCHIJA"


Tarp kolegų pasidairius,
yra giminės įvairios,
Nors, kas skaito tik gazietą,
gal būt, to nepastebėtų.

Yra giminė - vyriausių,
Jie tarp raštų įsirausę,
Nors minkštoką turi kėdę.
bet labai nesaugiai sėdi.

Jei su plunksna ką nors daro,
tai parašo žodį svarų,
O jeigu parašo nieką,
tai nelaiko tai per grieką.

Paskiau eina sekretoriai,
žmonės nelabai padorūs.
Šitie žmonės visą laiką
tik ką nors nubraukti taiko.

Ir didžiausią nuo jų kančią
tai reporteriai iškenčia.
Nubraukė eilutę, kitą,
ot ir nėra poros litų...


(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)