2019 m. rugsėjo 21 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Galingas, garbingas, istorinis sukilimas – žurnalisto požiūriu

Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS, laikraštis "Ūkininko patarėjas"

arn__II.jpgAiriai Velykų sukilimą prieš britus mini kariniais paradais, lietuviai Birželio sukilimą prieš sovietus apraizgė painiomis, apsidraudėliškomis istorikų formuluotėmis. Lygiai prieš 70 metų Hitlerio ir Stalino karštos draugystės, virtusios abipuse neapykanta, apnuodytoje Europoje iš Kauno radiofono pasigirdo aiškus ir suprantamas, net keliomis kalbomis pakartotas pranešimas, kad žiauraus Maskvos teroro iškankinta Lietuva atkuria savo laisvę ir nepriklausomybę.

 

1941 m. Birželio sukilimas truko beveik savaitę, Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) kovotojai patys vieni išvadavo iš sovietų ir nuo pakartotinio raudonosios armijos puolimo apgynė didžiuosius Lietuvos miestus, paėmė į nelaisvę šimtus raudonarmiečių, kėlė trispalves virš Kauno karo muziejaus ir Vilniaus Gedimino pilies. Sunku patikėti, kad šie istoriniai įvykiai nebuvo fotografuojami, gal net filmuojami. Tačiau šiandien bene vienintelė ir svarbiausioji faktografinė medžiaga apie Birželio sukilimą – kelios abejotino patikimumo nuotraukos, kaip viename Kauno garaže tariami „sukilėliai“ geležiniais strypais daužo žydus. Ir būtent iš šių fotografijų Maskva bei iš Holokausto besimaitinantis Simono Wiesenthalio centras ragina pasaulį spręsti apie lietuvių tautos sukilimo tikslus. Tuo tarpu „Ūkininko patarėjui“ pavyko Vokietijos valstybės archyvo elektroninėse duomenų saugyklose rasti nepaneigiamų vaizdinių įrodymų, kad Birželio sukilimas buvo galingas ir garbingas.

 

Raudonoji armija be diržų

„Jeigu kas nors pradėtų ieškoti, matyt, galėtų rasti tikruosius tuometinių fotografų ir kino operatorių įamžintus Birželio sukilimo vaizdus“, - „Ūkininko patarėjui“ kalbėjo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) pirmininkas Povilas Jakučionis. Tačiau jis nuogąstauja, kad daug Birželio sukilimo nuotraukų ir jų negatyvų, užkastų į žemę, paslėptų kur nors palėpėse, kad nerastų sovietų valdžia, per tiek laiko galėjo ir sudūlėti.

Už beūsių sukilėlių, vedančių Kauno gatvėmis nuginkluotus, nujuostais diržais nenugalimosios raudonosios armijos kareivius, nuotraukas Kremlius tikrai nebūtų paglostęs. Stalinui tokie vaizdai buvo baisesnis pažeminimas, negu įsivaizduojamas pralaimėjimas Romos popiežiui, kuris neturi nė vienos pėstininkų divizijos.

Anot P. Jakučionio, daug gyvų likusių sukilėlių artėjant antrajai sovietų okupacijai pasitraukė į Vakarus, išsivežė dokumentus ir archyvus, taip pat ir asmeninius nuotraukų albumus.

Sukilėlius stengėsi aptaškyti žydų krauju

„Lietūkio garažo skerdynes fotografavo patys vokiečių esesininkai, kai įžygiavo į Kauną. Galvažudžiai profesionalai iš kokio nors Einsatzgruppen (mirties eskadrono). Jų pagrindinė užduotis buvo aptaškyti žydų krauju ir lietuvius, kurie vieninteliai iš Baltijos tautų prieš Berlyno valią patys išsivadavo iš sovietų, atkūrė Nepriklausomybę ir sudarė Laikinąją Vyriausybę“, - įsitikinęs P. Jakučionis. Be to, pasak LPKTS pirmininko, ne vienas fotografijos specialistas, taip pat ir buvęs Lietuvos fotomenininkų sąjungos vadovas, fotografijos istorikas Stanislovas Žvirgždas, įrodė, kad tos nuotraukos suklastotos, sumontuotos iš kelių skirtingose vietose fotografuotų vaizdinių.

Istorijos revizija

Užsienio (o ir Lietuvos) istorikai vis taiso ir taiso duomenis apie Birželio sukilimą. Sulig kiekvienomis jo metinėmis visuomenė sužino, kad vis mažiau lietuvių patriotų tada žuvo nuo sovietų kariuomenės kulkų ir NKVD rankų, o vis daugiau LAF kovotojų krito nuo „draugiškos“ vokiečių kariuomenės „ugnies“, vis mažiau sukilėlių gynė tiltus, pašto skyrius, radijo stotis, kad jų nesusprogdintų besitraukianti raudonoji armija, ir vis gausėja „baltaraiščių“ žydšaudžių gretos. „1941-aisiais man buvo 9 metai. Nemažai galiu papasakoti ir pats. Apie naujuosius tuometinius okupantus vokiečius mano sąmonėje išliko nekokie prisiminimai. Kaime, kuriame gimiau, netoli Garliavos, vokiečių kareiviai suguldė į griovį ir sušaudė 8 sukilėlius, nesitikėjusius tokios niekšybės iš „sąjungininkų“. Kai kurie iš nužudytųjų buvo mano kaimynai, gimnazijos abiturientai, mokėję vokiškai, tačiau „rudieji“ net nesiteikė išklausyti, kai vokiečių tankų ir šarvuočių apsupti vaikinai bandė paaiškinti, kad jie – ne rusai ir ne komunistai“, - apie vienodą sovietų ir nacionalsocialistų prigimtį, nedaug besiskyrusį jų elgesį Lietuvoje pasakojo P. Jakučionis.

Sukilimo planus Maskva sužinojo iš Berlyno

Tačiau ne tik Rusijoje ir Izraelyje, bet ir kai kuriose Lietuvos istorijos mokslo įstaigose vis dar gyvas sovietų propagandos mitas, kad Lietuvių aktyvistų frontas, pagrindinė Birželio sukilimo smogiamoji jėga, tarnavo nacionalsocialistinės Vokietijos žvalgybai. O iš tiesų LAF Vilniaus štabo, bandžiusio suartėti su nacionalsocialistinės Vokietijos slaptosiomis tarnybomis, planai jau 1941 m. pavasarį tapo žinomi ir sovietų enkavėdistams, vilniečių sukilėlių vadovybė su majoru Vytautu Bulvičiumi priešakyje po kontaktų su gestapininkais netrukus atsidūrė NKVD rūsiuose Maskvoje ir Gorkyje (Žemutiniajame Naugarde), Laikinosios Vyriausybės ministro pirmininko, buvusio ambasadoriaus Vokietijoje Kazio Škirpos nacionalsocialistai Birželio sukilimo dienomis neišleido iš Berlyno į Kauną. Nacionalsocialistinės Vokietijos liaudies švietimo ir propagandos ministras Jozefas Gebelsas (Joseph Goebbels) Trečiojo Reicho ir jo generalinės gubernijos (Lenkijos) laikraščiams apskritai uždraudė rašyti apie Lietuvos sukilimą bei Laikinosios Vyriausybės paskelbtą Nepriklausomybės deklaraciją ( ne pirmas kartas – 1918 m. kaizerinės Vokietijos okupacinė administracija Vilniuje taip pat konfiskavo visą laikraščio „Lietuvos aidas“, kuriame buvo išspausdintas Vasario 16-osios akto tekstas, tiražą).

Pravertė ir gangsterių ginklai

Nacionalsocialistai 1940-1941 metais LAF vadovybei žadėjo parūpinti kelis šimtus belgiškų pistoletų ir keliasdešimt dėžių lenkiškų granatų, bet jokių ginklų iš hitlerinės Vokietijos mūsų sukilėliai negavo. „Ūkininko patarėjo“ duomenimis, sukilėliai apsiginklavo įvairiais būdais, iš keisčiausių šaltinių. Į raudonarmiečius LAF kovotojai šaudė netgi Čikagos policininkų ir gangsterių pamėgtais „Thompson“ būgniniais pistoletais-kulkosvaidžiais.

Pamušti rusų tankai Laisvės alėjoje

1941 m. birželio 22 d., prasidėjus sukilimui, Lietuvoje buvo apie 150 tūkst. sovietų kareivių. Vienų vieni, niekieno nepadedami lietuvių sukilėliai nukovė apie 5000 (3,3 proc.) raudonarmiečių, sovietų karininkų ir politinių vadovų. Sukilėliams dėl Kauno teko grumtis du kartus, nes, išstumti iš miesto, rusai bandė jį susigrąžinti. Bet tada prabilo LAF nariai, tarnavę 29-uoju raudonosios armijos teritoriniu šaulių korpusu paverstoje buvusioje Lietuvos kariuomenėje: iššaudė sovietų karinius politinius vadovus, komisarus ir išsisklaidė. Sovietams teko skubiai kamšyti fronto linijos spragą, pro kurią ėmė veržtis vokiečių tankai, ir mesti iš galvos ketinimus pulti Kauną. Kaip teigė Lietuvių bibliografinio archyvo vedėjas, tarpukario Lietuvos diplomatas Albertas Gerutis, vien „laikinojoje sostinėje“ 1941 m. birželio 22-26 dienomis į sukilėlių nelaisvę pateko daugiau nei 100 sovietų kareivių, taip pat ir karininkų. Tarp sukilėlių trofėjų buvo ir trys raudonosios armijos tankai. „Ūkininko patarėjo“ duomenimis, net 1941 m. liepos viduryje Laisvės alėjoje dar riogsojo keli sukilėlių pamušti rusiški T-26 tankai.

Faktų iškraipymas ir dalis tiesos

„Iš karto po sukilimo buvo skelbiama, kad per mūšius su raudonąja armija visoje Lietuvoje 1941 m. birželio 22-28 dienomis žuvo 2 tūkst. lietuvių kovotojų. Pridėjus dar maždaug tiek pat pačioje Lietuvoje ir varant į Minską, Červenėje, sovietų nužudytų politinių kalinių, iš viso per Birželio sukilimą Lietuva neteko apie 4 tūkst. savo piliečių. O šiandien dažnai skelbiamas žuvusiųjų skaičius (700) yra tiesiog faktų iškraipymas (tikiuosi, nesąmoningas) ir tik dalis tiesos. Kas bent kiek įsivaizduoja, kas yra gatvių kovos, niekaip nepatikėtų tokia statistika. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras visuomet pabrėžia, kad tos 700 žūčių buvo oficialiai patvirtintos dokumentais. O kiek buvo neatpažintų sukilimo aukų, kurias Lietuvos miestelių ir bažnytkaimių gyventojai patys palaidojo vietinėse kapinėse nieko nepranešę valdžiai ir neužrašę ant kapo lentelės, kad čia guli sukilėlio palaikai?“- naujausiomis Birželio sukilimo statistinėmis „revizijomis“ stebėjosi P. Jakučionis.

Baisios Wiesenthalio centro istorijos

1936 m. vasarą Lietuvos kompartija, giedodama revoliucinį himną „Kovoj jūs pražuvot, narsieji draugai“, iškilmingai palaidojo Kauno krikščioniškosios darbininkų sąjungos narį, lentpjūvės darbininką Antaną Kranauską, kuris nušovė savo darbdavį žydą Ruviną Kamberį ir pats nusišovė. 2008 m. sukurtame tikrais faktais pagrįstame Holivudo filme „Pasipriešinimas“ („Defiance“) pasakojama, kaip sovietiniai Baltarusijos partizanai rusai ir baltarusiai 1941-1944 metais ne mažiau už vokiečių esesininkus nekentė savo „kovos draugų“ žydų, vertė juos valgyti ir miegoti atskirai nuo slavų, o kartais išvarydavo žydus atgal į miestų getus laukti, kol vokiečiai išsiųs į mirties stovyklas. Tačiau Simono Wiesenthalio centro Jeruzalės skyriaus direktorius Efraimas Zurofas (Efraim Zuroff) tai nelaiko žydų genocidu. Jis iki šiol pasakoja pasauliui fantasmagoriškas istorijas, kaip 1941 m. vasarą lietuvių „sukilėliai“ neva ridinėjo Lietuvos miestelio gatvėmis nukirstą vietinio rabino galvą, kažkokie „Lietuvos krepšinio čempionai“, laimėję rungtynes su vokiečių kariuomenės komanda, vietoj nugalėtojų taurės esą paprašė leidimo sušaudyti pulką žydžių ir žydukų, o lietuvės moterys net aukščiau iškėlė savo vaikus, kad šie geriau matytų, kaip prie Kauno Lietūkio kooperatyvo garažo „sukilėliai“ laužtuvais talžo beginklius žydus.

Šiurpūs propagandiniai anekdotai

„Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, daug žydų, tarnavusių NKVD ir KGB struktūrose, išvyko į Izraelį. Ten jie tapo didžiausiais žydų genocido Baltijos šalyse „ekspertais“, nors ne vieno jų pačių rankos suteptos lietuvių partizanų krauju. O tas pasakojimas apie nukirstą galvą, jau tapęs šiurpiu anekdotu, keliauja iš vienos kartos, vienos epochos į kitą, ir visi Lietuvos užkariautojai bando jį panaudoti savo tikslams. Pavyzdžiui, 1920 m. užgrobę Vilnių lenkai tvirtino, kad sulaužė Suvalkų sutartį sukrėsti žvėriško lietuvių poelgio: esą Lietuvos kareiviai nukirto lenkų karininko derybininko galvą ir žaidė ja futbolą“, - sarkastiškai kalbėjo P. Jakučionis.

Idealistus suplakė su recidyvistais

Kauno vicemeras, partijos „Jaunoji Lietuva“ pirmininkas Stanislovas Buškevičius „Ūkininko patarėjui“ sakė : „Jungtinių Valstijų ir jų sąjungininkų operacijos „Irako laisvė“, 2003 m. nuvertusios kruviną diktatorių Sadamą Huseiną, negalima tapatinti su kai kurių Bagdado Abu Graibo kalėjimo prižiūrėtojų amerikiečių sugalvotomis žiauriomis patyčiomis iš įkalintųjų. Lygiai taip pat Birželio sukilėlius, vyresniųjų klasių gimnazistus, studentus, jaunus darbininkus, kurių vidutinis amžius buvo vos 23 metai, neteisinga suplakti su kriminaliniais elementais, sugebėjusiais prisitaikyti prie bet kokios valdžios, senais recidyvistais, kurie vokiečių esesininkams padėjo žudyti Lietuvos žydus“.

LPKTS pirmininkas P. Jakučionis net neabejoja, kad sukilėliai, kurių dauguma buvo jauni idealistai, nešaudė į beginklius savo kaimynus žydus. „Kaune buvo tik vienas žydšaudžių būrys (apie 200 žmonių), vadovaujamas žurnalisto avantiūristo Algirdo Klimaičio (jo sūnus Algis Klimaitis iki šiol bylinėjasi Lietuvos teismuose, siekdamas įrodyti, kad Atgimimo laikais nebuvo KGB agentas „Kliugeris“). Bet A. Klimaičio vyresniojo kompanija nepakluso nei sukilėlių vadovybei, nei Laikinajai Vyriausybei, vykdė tik okupacinės vokiečių valdžios nurodymus suvaryti žydus į Kauno getą ir juos žudyti“, - teigia P. Jakučionis.

Didvyriškai žuvo su ginklu rankose

Airiai neseniai iškilmingai minėjo Velykų sukilimo prieš britų imperiją 95-metį. Iškilmėse dalyvavo pati Airijos prezidentė Merė Makelis (Mary McAleese). Prieš penkerius metus, per Velykų sukilimo 90-metį, Dublino centre net buvo surengtas karinis paradas – žygiavo 2500 karių, važiavo šarvuočiai, visureigiai ir kita karinė technika. Londonui Velykų sukilimas sukelia tokius pat pykčio priepuolius kaip Maskvai Birželio sukilimas, bet airių politikai nepaiso didžiojo kaimyno nuomonės. O Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė neatvyks net į kuklų sukilimo minėjimą Kauno Ramybės parke. „Apgailėtina, liūdna ir skaudu. Lietuvą gynę sukilėliai turi būti pagerbti ypač iškilmingai, kariškai. Juk jie žuvo su ginklu rankose“, - aukščiausių Lietuvos politikų abejingumo Birželio sukilimo didvyriams niekaip negali suprasti Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininkas P. Jakučionis. 

 


Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)