Dokumentinio filmo „Pavergtųjų sukilimas” prodiuseris Saulius Bartkus dar prieš imdamasis naujo projekto susitaikė, kad pelno jis neatneš. Tačiau juk kartais galima sau leisti tiesiog patirti malonumą. „Pavergtųjų sukilimas” – dokumentinis filmas, skirtas 1941-ųjų birželio įvykių septyniasdešimtmečiui. Jūs Lietuvoje esate geriau žinomas kaip komercinių laidų kūrėjas. Kodėl nusprendėte imtis tokio projekto? – „TV diena” paklausė Sauliaus Bartkaus.
– Komercija yra duona, o čia – malonumas. Tačiau nesutikčiau, kad mes kuriame tik komercinius projektus. Juk 2006 m. kūrėme dokumentinį filmą „Saulės mūšis”, nors ir patyrėme maždaug 100 tūkst. litų nuostolių. Kažkada kūrėme laidą „Požiūris” Lietuvos televizijai. Laikui bėgant vėl atsiranda idėjų, pradedi galvoti, kad tas potencialas vis tiek likęs, jis niekur nedingsta ir reikia jį išnaudoti: technologijos yra, proto yra, galimybių taip pat.
– Tačiau, kaip minėjote, pinigų tokiems projektams nėra.
– Pinigų mes užsidirbame. Džiaugiamės tuo, kad esame šiek tiek nepriklausomi. Suvokiu, kodėl valstybiniu mastu nelabai kas norėjo daug prisidėti – tai yra kontroversiškai vertinami įvykiai. Jie dažnai tapatinami su žydų klausimu, viskas suplakama į vieną katilą ir maišoma. Nežinau kodėl. Mes to klausimo visai nelietėme. Filme kalbėsime, kodėl lietuviai sukilo, kodėl laukė vokiečių kaip išganymo, kas vyko Lietuvoje nuo 1938 m. ir kaip 1941 m. sprogo pūlinys, kuris aptaškė labai daug ką, ir labai žiauriai.
– Kodėl pasirinkote būtent šią temą, kaip jums kilo ši mintis?
– Žinote, kaip viskas vyksta: ateina žmogus, pasiūlo idėją, tu už jos užsikabini. Šiuo atveju susitikome su žurnalistu Vidmantu Valiušaičiu, susipažinome, išsigvildeno ta tema. Dirbant viskas pakrypo kiek kitaip, nei buvo pradinis sumanymas, tikėjomės, kad visiems jubiliejaus proga bus labai įdomūs šie įvykiai, bet yra kaip yra. O kaip kilo mintis, galima atsakyti labai paprastai: visos geriausios mintys gimsta tualete arba garaže (juokiasi).
– Filmas bus grynai dokumentinis ar jame bus ir vaidybinių kadrų?
– Tai yra rekonstrukcinė dokumentika – tokia, kokia populiari pasaulyje, kokią įdomiau žiūrėti – ne šiaip paprastai sukaltas interviu, padangstytas keliomis nuotraukomis ir vaizdeliais. Prie filmo dirbame nuo spalio. Dėl interviu teko važiuoti net į Jungtines Valstijas, ir iki pavasario mes kone tik ir filmavome įvairius interviu, rinkome archyvinę medžiagą. Vaidybinės situacijos galėjo būti filmuojamos tik tada, kai viskas sužaliavo – juk visas veiksmas vyko birželį.
– Nebuvo sunku rasti liudininkų? Juk daugelio jų jau nebėra gyvų.
– Yra dar vienas kitas, reikėjo juos atkapstyti. Amerikoje irgi buvo įvykių liudininkų, tačiau paaiškėjo, kad kai kurie, švelniai tariant, ne visai adekvatūs. Bet šiek tiek radome. Kita vertus, mus domino ne tik patys įvykiai, bet jų fonas, ekonominė suirutė, kuri čia prasidėjo įžengus Raudonajai armijai ir atėjus tarybų valdžiai. Kodėl visa tai išsiplėtojo, kodėl viskas staigiai buvo išplėšta, išgrobstyta. Tokie elementarūs buitiniai pavyzdžiai žmonių, nebūtinai sukilimo dalyvių, bet jų amžininkų, taip pat labai įdomūs.
– Ar jau galvojate, koks galėtų būti kitas projektas?
– Idėjų visada yra. Seniai kalbame apie istorinių filmų ciklą. Bet tai negali būti vien mūsų reikalas. Viena vertus, žinome, kad valstybėje yra sunki situacija, bet, kita vertus, kai matome, kad milijonai išbarstomi nežinia kam, tuomet ta visa valstybė, dabartinė valdžia primena nevykusią buhalterinę ataskaitą, kurioje žiūrima tik tiek, kad turi sutapti kreditas ir debetas – lentelių politika. O po tomis lentelėmis gali slėptis, vogti, daryti ką nori. Apie dvasingumą, istorinę atmintį, pilietiškumą nėra nė kalbos – visa tai liko mėgėjų ir entuziastų rankose. Iš valstybinės politikos liko tik keletas šūkių per rinkimus ar šventes, o kasdienybė yra visai kas kita.
Nuotraukoje: Žurnalistas ir laidų vedėjas bei prodiuseris Saulius Bartkus
Redo Vilimo (BFL) nuotr.
