2020 m. gegužės 31 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

„Lenino prospektas“: Apie ką rašė sovietinė spauda?


Parseliu_rojus__II.jpgŽinių radijas pradėjo transliuoti vasaros projektą „Rengia visuomenininkai“. Birželio aštuntąją eteryje nuskambėjo pirmoji „Lenino prospekto“ laida, kurioje kalbėjosi verslo konsultantas, visuomenininkas Mindaugas Lapinskas ir žurnalistas Ramūnas Terleckas.

Svetainės www.kaunozurnalistai.lt skaitytojams pateikiame kiek sutrumpintą radijo dialogą, įdomų ne tik šių dienų žurnalistams.

Mindaugas Lapinskas: Šiandien mes kalbėsime apie sovietinį laikotarpį, kuris yra tam tikra pilka dėmė Lietuvos istorijoje. Vieniems tas laikas atrodė šviesesnis, kiti apie jį nieko nežino. Na, o kiti į tai žiūri su tam tikra nostalgija. Mes gi čia norime parodyti, kodėl sovietinė sistema buvo pasmerkta žlugti ir kodėl darbas, kurį ištisos kartos įdėjo savo prakaitą ir kraują nuėjo perniek. Laidose vartysime tuometinės spaudos puslapius, kalbėsime su liudininkais ir reporteriais. O šiandien pas mus svečiuose žurnalistas Ramūnas Terleckas. Ramūnai, ar tuos, kurie tuomet rašė į laikraščius, galima vadinti žurnalistais?

Ramūnas Terleckas: Man sunku spręsti, nes tuo metu buvau pakankamai jaunas ir neprisiliesdavau prie laikraščių gamybos ir rašymo. Manau, kad dalis tikrai nebuvo žurnalistais tikraisiais. Jie buvo daugiau vertėjais, nes didžioji, kiek aš pamenu, dalis informacijos eidavo iš Maskvos ir būdavo, tiesiog taso informacija, kurią versdavo tie vertėjai ir tiek redaktorius prisidėjęs, redaguodavo. Ten jokios žurnalistikos nebuvo. Bet buvo ir kita dalis, aišku. Tokių gyvenimiškų istorijų, kaip kolūkyje primelžė daugiau pieno, tai važiuodavo kokį interviu su ta melžėja, kuri tariamai, ar ištikrųjų primelždavo daug pieno. Būdavo tam tikrų reportažų, aš atsimenu, būdavo skiltys laikraščių „Ratilai-verpetai“, arba „Laiškas pakvietė kelionėn“ ir turbūt to meto tam tikra dalis žmonių galėtų vadinti save žurnalistais.

M.L. Vartom 1981 metų „Tiesos“ laikraštį, kuris ,jaunesniems klausytojams galiu priminti, buvo Lietuvos komunistų partijos centro komiteto organas. Krenta į akis straipsnių pavadinimai. Antraštės šūkiai „Visą gamybos prieaugį nedidinant darbuotojų skaičiaus“, „Marytės Melnikaitės susivienijimo įsipareigojimas - pagaminti daugiau batų su mažesnėmis sąnaudomis“, „Šienpjoviai išeina į trasą“. Ar tas optimizmas, kuriuo spinduliavo tie laikraščiai, darė kokį nors poveikį visuomenei?

R.T. Nežinau kaip didžiojoj sovietų sąjungoj, bet Lietuvoje tai buvo priimama kitokiame kontekste, nes realybė ir laikraščių antraštės labai skyrėsi. Vienas dalykas, nelabai buvo apie ką rašyt, todėl dažniausiai antraštės buvo „ Melžėjos eina karvių melžti“, „Šienpjoviai išeina šieno pjauti“. Temų ratas buvo apibrėžtas komunistų partijos ir nebuvo galima to nepaisyti ir rašyti, kad į aruodus byra naujas gausus derlius, o parduotuvėse duonos nėra. Buvo labai didelis skirtumas, ką tu matai realiai ir ką tu skaitai. Gal tie šūkiai kam nors ir patikdavo, bet aš abejoju ar jais kas tikėdavo.

M.L. Ar žmonės turėjo galimybę iš kur nors gauti objektyvią informaciją? Pavyzdžiui, susirinkti Google ir surasti...

R.T. Google, deja, arba laimei, nebuvo, bet mes su draugais diskutavom, šnekėjomės, prisiminėm tuos laikus, kai skaitydavom. Buvo „Vakarinės naujienos“. Tarkim, jis buvo labai populiarus. Išeidavo vakarop, būdavo rengiamas iki dvyliktos valandos ir pasirodydavo kioskuose apie penktą valandą vakaro. Stovėdavo eilėse žmonės jo nusipirkti. Pirkdavo dėl to, kad paskutiniame, ar priešpaskutiniame puslapyje būdavo skelbimai. Kas, kur vyksta, ir kur galima nusipirkti šuniuką... O šiaip informacijos, pavyzdžiui, būdavo anekdotai. Jie geriau atspindėdavo realią padėtį nei laikraščių antraštės ar patys tekstai. Šiek tiek klausydavo Lietuvos žmonės „Amerikos balsą“ ar Vatikano radiją. Ypač kaimuos, nors ir buvo trukdžiai, iš specialių bokštų buvo siunčiami tam tikri signalai, kad nesigirdėtų. Daugiausiai pranešimų būdavo iš viso pasaulio, o apie tą sovietų sąjungą realios informacijos labai trūkdavo.

M.L.Tie anekdotai. Buvo spaudoje ištisa humoro „industrija“. Ir „Šluotos“, ir „Krokodilai“ pliekdavo, ar metaforiškai atskleisdavo sovietinę tikrovę.

R.T. Jų tiražai buvo labai dideli. Net ir atiduodant tam tikrą duoklę sovietinei propagandai, prasiverždavo ir tos realybės kritika. Karikatūristai piešiniu pasakydavo daugiau nei rašytojai kalbėdami ezopo kalba.

M.L. Ar sistemoje, kuri buvo paremta šūkiais ir sveikinimais, buvo galimybė valdantiesiams suprasti, ką liaudis ištikrųjų jaučia?

R.T. Sunku man atsakyt, ką jie galvodavo ir jausdavo. Manau, Lietuvoje tos partinės viršūnėlės nelabai tikėjo, ką jie patys šneka. Manau, kad nelabai tikėjo, nelabai skaitė. Buvo dalis žmonių, kurie šnekėdavo apie tai, kuo patys norėjo tikėt.

M.L. Ar nebuvo taip, jeigu kaip minėjai, „Laiškas pakvietė kelionėn“, atvažiuoja korespondentas į kolūkį ir parašo, kad buhalteris prirašinėja primelžius. Paskui rajono sekretorius laikraščio puslapiuose kritikuoja arba neigia. Jis turėjo tam tikrą galią. Ko dabar beveik nėra...

R.T. Nežinau, bijočiau lyginti su dabartimi, bet tuomet, jei spauda kritikuodavo, tai už tai atsakingas komunistų partijos veikėjas turėdavo reguoti. Dažnai po publikacijos antrašte būdavo paaiškinimas: „Mes prieš metus rašėm, kad rajone per mažai primelžė. Dabar nuvažiavom, pasidomėjom ar padėtis pasikeitė“. Ir ištikrųjų tada aiškindavosi, nes jeigu laikraštis parašė, tai būdavo svarbus įvykis.

 M..L. Į akis krinta didelis sovietinių laikų dokumentališkumas. Štai, 1981 metų birželio antros dienos numeryje rašoma apie tai, kaip Brežnevas išskrido iš Gruzijos. Straipsnis, šiems laikams, yra ganėtinai ilgas, kuriame didesnė pusė vien skirta pavardėms, kas generalinį sekretorių išlydėjo oro uoste. Kodėl sovietiniais laikais tai buvo svarbu?

R.T. Nežinau kodėl, bet manau, kad buvo tokia praktika. Nelabai buvo kuo ir tą spaudos erdvę užpildyti. Būdavo komunistų partijos suvažiavimas, tai „Tiesa“ ir „Komjaunimo tiesa“ tapdavo dvigubai storesnė, nes buvo spausdinamos visos kalbos, su visais šalutiniais dalykais. „Plojimai“, „Plojimai pereinantys į audringus plojimus“-, taip rašydavo. Daugiau jokios informacijos , tik penki ar šeši didelio formato, skirti pasakytoms suvažiavime kalboms. Niekas jų, aišku, neskaitydavo.

 M.L. Ar tų laikų plunksnos broliams rūpėjo tiražai. Ar jie domėjosi, kas ir kodėl skaito?

R.T. Manau, kad tiražas nerūpėjo. Tačiau skaitytojų laiškai, kaip ir kiekvienam žmogui, kiekvienam kūrėjui, tas grįžtamasis ryšys buvo svarbus. O šiaip buvo taip sutvarkyta, kad jokio skirtumo, koks laikraščio tiražas. Visi gaudavo vienodą atlyginimą. Tiesa, būtina buvo tam tikrų partinių laikraščių ir žurnalų prenumerata. Tačiau aš dar atsimenu, kad neįmanoma būdavo užsisakyti tokius sovietinius žurnalus, kaip „Za ruliom“, nes ten nebūdavo lozungų, nes lozungais rašydavo apie automobilius, kartais net apie užsienietiškus. Kokį nors lenkišką žurnalą irgi buvo nelengva užsiprenumeruoti. Apie teisėsaugą irgi rašydavo, buvo rusiškas ir lietuviškas žurnalas, kuriuos buvo labai sunku nusipirkti, nes tenai būdavo pateikiami realaus gyvenimo pavyzdžiai.

M.L. Tačiau apie teisėsaugą „Tiesos“ ar „Komjaunimo tiesos“ laikraščių puslapiuose nebuvo rašoma, neaptikau ir jokių kriminalinių kronikų.

R.T. Be tokių temų - gyvenimas yra geras arba dar geresnis...

 M.L. Tai gal žmonės nenorėjo skaityti apie kraują ir lavonus?

R.T. Koks skirtumas, jiems reikėjo ar nereikėjo, tiražas yra toks, kokį leidžia partija ir liepia. Tada būdavo draudžiama rašyti apie neigiamus reiškinius visuomenėje. Kaip žinia, ir prostitucijos „nebuvo“, kaip ir sekso sovietiniais laikais, turbūt „nebuvo“, kaip ir ir nusikaltimų?..

M.L. Ar tais laikais žurnalisto darbas buvo labai paprastas?

R.T. Nemanau, kad tai buvo paprasta. Daugeliui žmonių buvo sunku tilpti į partijos padarytus rėmus. Gal dėlto dauguma žurnalistų prasigerdavo ir nueidavo šunkeliais. Kūrybingam žmogui nerašyti apie tai, kas iš tikrųjų vyksta, o vykdyti tik partijos nurodymus, buvo labai sunku.

M.L. Ar garbinga tada buvo žurnalisto profesija?

R.T. Man sunku dabar pasakyt. Aš atsimenu, kad visiems patikdavo radijo laidų rengėjas Benas Rupeika. Juk iki šiol turbūt jį visi atpažįsta. Jis ir sovietmečiu kūrė laidas apie kaimą, apie gamtą ir už tai jis buvo labai gerbiamas. Tam tikra savo pozicija žurnalistas garbės tikrai galėdavai sulaukt.

M.L Kaip ir šiais laikais, elektroninė žiniasklaida yra įtakingesnė, o žurnalistai tenai populiaresni nei spausdoje.

R.T. Dabar visi žurnalistai nori dirbti televizijoje, todėl, kad tenai jie yra matomi. Turbūt, tai irgi yra tam tikra garbė.

M.L. Koks didžiausias skirtumas tarp ano laiko ir dabartinio žurnalisto darbo?

R.T. Aš tuo metu nedirbau. Galiu spėt, kad dabar jis yra laisvas ir gali kurti ką nori, gali atskleisti savo talentą. Jeigu žurnalistas yra talentingas, anksčiau ar vėliau pelnys pagarbą ir šlovę, kurios siekia. Anais laikais reikėjo pataikauti ir aukščiau bambos neiššokti, jeigu nori ramaus gyvenimo ir materialinės gerovės.

M.L. Susitaikydavo su esama padėtimi ir rašė, ką liepdavo?

R.T. Iš esmės, taip.

M.L. O pereiti į kitą leidinį galejo?

R.T. Koks skirtumas, vieną kamerą keičiant kita - nelabai kas keičiasi.

M.L. Bet sovietiniais laikais buvo daug tų laikraščių ir žurnalų.

R.T. Iš esmės, visa propaganda ir politika buvo vienoda. Galbūt buvo galima išeiti į literatūrinį arba jaunimui skirtą žurnalą, gal tenai galėjai pasireikšti daugiau. Pavyzdžiui, „Jaunimo gretoms“ rašydamas.

M.L. Kam sovietinei valdžiai reikėjo tiek daug tų laikraščių ir žurnalų? Kodėl neužteko vieno?

R.T. Yra daug priežasčių.Pavyzdžiui, jaunimas turėjo „Komjaunimo tiesą“, kad auklėtų komunizmo dvasia. Tenai ir literatūriniais kūriniais buvo bandoma paveikti žmogaus sąmonę, kad socialistinė visuomenė yra labai gera.

Biurokrato_malunas_II.jpgM.L. Minėjai, kad žurnalisto gyvenimas tada ir dabar labai skiriasi. Kadangi mūsų laida vadinasi „Lenino prospektas“, tai gal tik iškabos pasikeitė, o žmonės taip pat galvoja? Ar liko kokių recedyvų požiūryje į spaudą, į žurnalistų darbą?

R.T. Tam tikrų štampų rasime ir spaudoje, ir žurnalistikoje. Man sunku spręsti, bet manau, kad liko tų pačių dalykų. Mūsų politikai labai mėgsta žiniasklaidoje užsakyti jiems palankius straipsnis, ir už juos net sumoka. Esu nemažai skaitęs, kaip naujos, didelės įmonės direktorius perkirpo juostelę, koks puikus ir reikalingas naujas statinys. Ir apie tai didžiausias straipsnis, nors tikriausiai tai niekam neįdomu.

M.L. „Gyventojų pageidavimu, trasoje Vilnius – Turmantas įvestas naujas traukinys.“ Arba „Gyventojų pageidavimu įmonė įsisavino“ , (ne investavo, o įsisavino) „ penkis milijonus Europos sąjungos skirtų pingų“...

 „Lenino prospekto“ pokalbį internetinei svetainei paruošė Justas Karvelis

Piešiniai: (viršuje) Vladimiro Beresniovo "Paršelių rojus", (apačioje) Algimanto Snarskio "Biurokrato malūnas"

 

 




Virselis_1934_m._I.jpg


IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 86 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,IERARCHIJA"


Tarp kolegų pasidairius,
yra giminės įvairios,
Nors, kas skaito tik gazietą,
gal būt, to nepastebėtų.

Yra giminė - vyriausių,
Jie tarp raštų įsirausę,
Nors minkštoką turi kėdę.
bet labai nesaugiai sėdi.

Jei su plunksna ką nors daro,
tai parašo žodį svarų,
O jeigu parašo nieką,
tai nelaiko tai per grieką.

Paskiau eina sekretoriai,
žmonės nelabai padorūs.
Šitie žmonės visą laiką
tik ką nors nubraukti taiko.

Ir didžiausią nuo jų kančią
tai reporteriai iškenčia.
Nubraukė eilutę, kitą,
ot ir nėra poros litų...


(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)