Visai netyčia į rankas pateko dienraštis „Respublika”. Nustebau, kad dar kovo mėnesį rankose varčiau „lietuvių laikraštį”, o šiandien jau skaičiau „tikrų lietuvių laikraštį”.
Kas čia pasikeitė? Gal laikraštis tapo labiau patriotiškas? Anksčiau jis save priskyrė tiesiog lietuviams, o dabar susiaurino savo auditoriją iki tikrų lietuvių. O gal ta auditorija pati taip susiaurėjo ir leidėjas buvo priverstas įvardyti tik tuos, kurie tą leidinį skaito? Arba kaip pats leidinys vertina savo skaitytojus.
Gali būti, kad tai ir savotiškas reklaminis triukas – jei nori būti „kietas” ir „tikras lietuvis”, privalai skaityti „Respubliką”. Žinoma, tokia versija man nelabai patiktų, nes tai jau būtų arti homofobijos ir nacionalistinių apraiškų skatinimo.
Tačiau galime pakalbėti ir apie vertybinius dalykus. Gali būti, kad laikraštis nutarė gerokai radikaliau elgtis ir „ginti” lietuvius nuo kitokių – netikrų lietuvių ir nelietuvių apskritai. Bet tokiu atveju niekaip nesuprantu, kodėl būtent „Respublika” leidžiama ir rusų kalba? Gal čia irgi tikriems lietuviams skirtas leidinys? Tai kodėl rusų kalba? O gal tai šiokia tokia šizofrenija?
Todėl kartais niekaip negaliu suprasti kai kurių Lietuvos leidėjų ideologijos ir vertybių. Ko jie nori? Tačiau galiu pacituoti vieną seną Vito Tomkaus frazę. Beje, mano akimis labai teisingą ir nė kiek nekurstančią tautinės nesantaikos, o tik keliančią tikrą lietuvišką problemą – kitiems geriau nei mums:
„Pas mus ginamos visų teisės. Ir čigonų, ir žydų, ir lenkų… Tik ne lietuvių. Net ukrainiečių dujos mūsų valdžiai svarbiau nei lietuvių. Mokame brangiausiai Europoje, o rūpinamės dėl kitų.”
Kita vertus, simboliniai pasauliai yra semantinis kūrinys. Todėl juose, skirtingai nei gamtoje, nebūna natūralių įvykių. Simbolinių pasaulių įvykius kuria šių pasaulių dalyviai. Tą daro ir propagandos, viešųjų ryšių specialistai. Gali būti, kad kurdami simbolinį tikrų lietuvių pasaulį laikraščio leidėjai kuria ir pseudoįvykius. Tai kartais ir matosi.
Tai, kad viešųjų ryšių technologijos ir rinkos žiniasklaida tapo konfliktų stimulu ir jų realizacijos vieta, yra taip pat akivaizdu. Dar yra akivaizdu, kad viešą demokratinį gyvenimą užtikrina būtent tokio pobūdžio žiniasklaida.
Seniai žinoma ir kita tiesa – konfliktų stimuliavimas yra veiksminga demotyvuotų bendruomenių žadinimo pilietiniams veiksmams priemonė. Gaila, kad kartais pernelyg gausus konfliktų eskalavimas finansinės ar kitos krizės metu turi ir priešingą efektą – žmonės emigruoja. O kadangi dar iki 2008 metų Seimo rinkimų tuometinis opozicijos atstovas Andrius Kubilius pasakė labai įdomią mintį, negaliu nesutikti su ja ir nepritaikyti net mūsų žiniasklaidai: „Valdžios cinizmas ir stagnacija susilaukia atsako – populistinio radikalizmo. Galima spėti, kad marksistiniai nacionalizacijos šūkiai taps tik populiaresni.”
