2019 m. rugsėjo 21 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Vilius Kavaliauskas: Mano kolegos rusai


Vilius_II.jpgPagal diplomatinę ir žurnalistinę hierarchiją, darbas Niujorke buvo laikomas bet kokios profesinės karjeros viršūne. Atitinkamus mokslus Maskvos Lomonosovo universiteto žurnalistikos fakultete ar Tarptautinių santykių institute baigę jaunuoliai, jeigu jie nepriklausė kokiai nors aukščiausiojo rango nomenklatūros šeimai, savo darbą užsienyje pradėdavo nuo „liaudies demokratijos“ – kokiame nors Bukarešto, Ulan Batoro ar Varšuvos užkampyje. Ten, kur net kildavo abejonių, ar tai apskritai užsienis.

Neblogai pasirodęs, darbe sublizgėjęs ir niekur – alkoholio liūne ar ideologijos raiste nepasišiukšlinęs diplomatas ar žurnalistas, žinoma, prasėdėjęs kelerių metų „atstoinike“, galėjo pretenduoti į paaukštinimą – darbą kurioje nors besivystančioje šalyje. Azijoje ar Afrikoje tarybinis žurnalistas ar diplomatas galėjo jau ne tik pasirengti (kaip VDR valiutinėje parduotuvėje ar batų salone), bet jau užsidirbti valiutos (Vnešposyltorgo čekių) nusipirkti padangas, kilimą, o gal net susitaupyti ir už legalią valiutą perkamam butui. Darbas tropikuose nebuvo malonus, bet ko nepadarysi dėl galutinio tikslo.

O „galutinis tikslas“ buvo Vakarai, gyvenimas sočiame krašte, pabūti tarp normalių žmonių ir žinoma – užsidirbti nors sekančiam dešimtmečiui. „Vakarų rojaus“ hierarchinėje tikslų karūnoje nepasiekiame šviesa švietė Niujorkas – „Auksinio velnio miestas“.

Atlaikęs visus amerikietiško gyvenimo gundymus, neapsivogęs, nepardavęs Tėvynės, išlaidęs ideologinio patvarumo egzamino, prieidavai į atvirų durų bet kuriai karjerai.

Pasiekti Niujorką galėjo ne kiekvienas. Pasiekti viršūnę galėjo tik remdamiesi trimis banginiais: 1) giminystės ryšiais, 2) saugumu, 3) begaliniu talentu. Trečiasis faktorius reiškė mažiausiai, nors jo atmesti taip pat negalima – ir tarybiniame gyvenime būdavo išimčių. Geriausia buvo, kad nors su faktoriai sutaptų.

Mūsų artimiausiais draugais ir kolegomis buvo „Literaturnaja gazeta“ korespondentas Vladimiras Simonovas ir jo žmona Elena. Jie buvo vyresni už mus bent dviem dešimtmečiais. Jie buvo šviesūs, apsiskaitę. Juos Niujorke radome jau čia dirbančius antrąjį kartą. Jis buvo tikras „amerikanistas“ – baigęs Tarptautinių santykių institutą, kur studijavo Amerikos kultūrą. Elena buvo gera vertėja, kaip ir visos žmonos priversta sėdėti be darbo.

Buvau skaitęs nemaža jo straipsnių, kažkurią knygą, taip kad vos neįsiprašiau į „mokinius“. Vladimiras patarė buities klausimais (tik atvažiavęs atsisakiau advokato, taigi viską reikėjo daryti pačiam), nors buvo pakankamai santūrus. Labiau pradėjome draugauti į komandiruotės pabaigą. Vladimiras jau turėjo didelės leidyklos užsakymą, ruošė nemažą albumą apie Ameriką. Tačiau kaip visi labiausia pergyveno dėl eilinių užduočių – redaktorių siautėjimo, straipsnių beatodairiško trumpinimo.

Dienraštyje „Novoje Russkoje slovo“, tuo metu populiariausiame ir pikčiausiame leidinyje rusų kalba, Vladimiras Simonovas ne kartą buvo pristatytas „saugumo pulkininku“. Tą galėjo parašyti tik nesuprantantis sistemos: visas žurnalisto gyvenimas pamečiui buvo kaip ant delno – jo straipsniai ir knygos buvo jo „alibi“. Kitas reikalas, kad žurnalistas rašė ideologinius straipsnius. Jis taip pat dirbo sistemai, santvarkai. Kaip ir mes visi – iki atitinkamo momento, kol supratome, kad ši sistema žlugdo žmogų ir kad jau yra kita alternatyva.

Tą alternatyvą sukūrė brežnevinės dogmatinės sistemos krizė. Jeigu socializmas Tarybų Sąjungoje būtų turėjęs „žmogišką veidą“, ligi šiol daugelis Sąjūdžio ideologų būtų toliau dirbę tarybinei santvarkai.

Tuometiniams geriems žurnalistams tarybinė valdžia nei karinių, nei saugumo laipsnių nedalijo. Jie ir taip buvo pagarboje, todėl valdžia galėjo mokėti jiems didesnius atlyginimus ir netaikyti visiems taikomų apribojimų (pavyzdžiui, važinėti į užsienį). Kaip saugumas, taip ir spauda buvo sistemos dalis, kurios viršūnėje buvo partija. Nuo Berijos laikų valdžios piramidė apsivertė (saugumas ėmė paklusti partijai). Nežinia, ką planavo padaryti su partijos-saugumo balansu Jurijus Andropovas, bet jo laikmetis buvo trumpas.

Todėl dar nuo Michailo Kolcovo laikų tarybinis saugumas gerų žurnalistų neverbavo. Jie dirbo ne blogiau, saugodami visuomenę nuo išorinių ir vidinių pavojų. Tai buvo dvi paralelės valdžios institucijos. Tą reikėtų suprasti visiems šiandieniniams „raganų medžiotojams“. Aš taip pat ne vienerius metus dirbau tarybiniam režimui – kaip ir ne vienas muzikologijos profesorius, Ministrų tarybos pareigūnas, rašytojas ir taip toliau. Dirbome, kol pamatėme kitos Lietuvos perspektyvą.

Grįžtant prie Elenos ir Vladimiro, pradžioje pagalvojau, kad jis ne mažiau kaip garsiojo rašytojo Konstantino Simonovo giminaitis. „Ne“, - pasakė Vladimiras, - mano tėvas buvo didelės gamyklos direktorius“. Tačiau kai po darbo Niujorke mus pakvietė į svečius apsilankyti Maskvoje, Serafimovičiaus gatvė Nr.2, iš karto paklausiau, ar tai nėra garsusis „Dom na Naberežnoj“, Kremliaus ir Kominterno vadovams statytas namas.

Visa mįslė išsisprendė gal 1991 metais. Trumpam buvau užvažiavęs į Maskvą ir papulk kaip tik į Elenos Simonovos gimtadienį. Mano kaimynas prie stalo buvo neaukštas, plačios nosies ir stebėtinai matyto veido žmogus. Ilgai kankinausi ir galų gale paklausiau: „Sakykite, ar ne Jus prieš dvejus metus mačiau Berlyne, Aleksandro aikštėje?“ Vyriškis linktelėjo, o Elena pristatė – tai jos brolis Miša.

Tai buvo garsusis „Miša“ - Markus Volfas, Rytų Vokietijos žvalgybos vadas, visų NATO štabų su užverbuotomis sekretorėmis siaubas.

Pasirodo, Elenos tėvas dramaturgas Frydrichas Volfas buvo vienas Kominterno vadovų, jis pokaryje buvo pirmasis Vokietijos Demokratinės Respublikos pasiuntinys Maskvoje. Vienas jo sūnus Konradas buvo garsus kino režisierius, kitas tapo žvalgybininku, dukra Elena ištekėjo už Vladimiro Simonovo. Amerikiečių tarnybos, taip atidžiai prižiūrėjusios visus Niujorke ir Vašingtone dirbusius žurnalistus, tikriausia net neįtarė esant tokius garsius giminaičius.

Markus Volfas kaip tik mano buvimo Berlyne dienomis – 1989 metų lapkričio 4 dieną kalbėjo miniai Berlyno Aleksandro aikštėje. Jis kalbėjo apie „iliuzinį pasaulį“, kuriame gyveno visa šalis, ir sakė, kad negalima prie to grįžti. Po penkių dienų vokiečiai miniomis patys nuėjo kur reikėjo – griauti Berlyno sienos. Tąkart ir aš drauge ėjau su visais ir anoje pusėje – Frydrichštrasėje – su visais Rytų vokiečiais iš plastmasinių dubenėlių valgiau žirnių sriubą. Tąkart bandžiau paklausinėti Elenos brolį, ar jis žinojo, kuo pasibaigs mitingas Aleksandro aikštėje, bet jis numojo ranka.

Po susijungimo Vokietija bandė teisti „šnipų šnipą“, bet pasirodė, kad ...nesą už ką. Tuo metu jis savotiškai slapstėsi Maskvoje, ramino savo nervus, rašydamas ...kulinarijos knygą. Jis trisdešimt metų vadovavo Rytų Vokietijos žvalgybai ir apraizgė savo agentų voratinkliu visą Vakarų pasaulį. Bet Markus Volfas padarė nedovanotiną klaidą – įkišo savo agentą Giunterį Gijomą į Vilio Branto patarėjus ir nuvertė patį geriausią Vokietijos kanclerį, Leonido Brežnevo bičiulį. Tai buvo nemalonus siurprizas Maskvai, nes Markus savo agentais su KGB nesidalijo.

2006 metų lapkričio mėnesį generolas pulkininkas Markus Volfas, sulaukęs 83 metų, mirė Berlyne. Nors turėjo daugybę pagundų, neišdavė nė vieno savo agento, palikęs po savo mirties daug kam didelių galvos skausmų.

Paskambinau Elenai, pareiškiau jai užuojautą dėl brolio mirties.

Vladimirą Simonovą pakeitė Jona Andronovas. Tai buvo labai karinga asmenybė – tiek žurnalistikoje, tiek kasdieniniame gyvenime. Prieš komandiruotę į Ameriką jis važinėjo visur, kur vyko Tarybų Sąjungai svarbūs karai (Vietname, Artimuosiuose Rytuose, Etiopijoje, Angoloje), lindo į kautynes, landžiojo pas partizanus. Tai buvo keistas bekompromisinis žmogus. Jis riejosi su visais savo rusų kolegomis Niujorke. Mano atžvilgiu jis buvo tolerantiškas ir korektiškas, nors nuolat laidydavo pastabas dėl lietuvių „griaunamos Sąjungos“. Jo korpunktas buvo tiesiog kitoje Brodvėjaus pusėje, jis buvo artimiausias „žurnalistinis kaimynas“, tai kartais jį lankydavau – tiesiog pasiginčyti.

Jonos žmona Valentina buvo švelni, išsilavinusi ir tikras kantrybės etalonas – gyventi su viskuo nepatenkintu ir ambicingu vyru nebuvo lengva. Jona Andronovas vis dėlto padarė man didelę paslaugą, supažindinęs mane su Niujorke gyvenusiu garsiuoju rusų dailininku Michailu Šemiakinu. Padaryti panašią „protekciją“ kuriam nors kitam rusų korespondentui jis griežtai atsisakė. Tiesa, man jau pradėjus artimiau bendrauti su Šemiakinu, Jona sugebėjo sugadinti santykius ir su juo.

Jau grįžęs į Maskvą, Jona Andronovas pasinėrė į politiką. Jis rašė baisius prieš Borisą Jelciną nukreiptus straipsnius, įspėdamas neišduoti „imperijos interesų“, ypač aštriai pasisakė prieš bet kokias reformas. Pagaliau buvo išrinktas į Rusijos Dūmą, ten nesvietiškai triukšmavo ir ėjo iš frakcijos į frakciją, smerkdamas visus kas drįso galvoti kitaip nei jis. Dabar Andropovas iš politinio ir žurnalistinio horizonto dingęs. Tai tikras tarybinės, o paskui Rusijos imperijos gynėjas, kuriam pati ideologija net ir nėra svarbi. Bet žurnalistas jis buvo kovingas, skaitomas, Rusijoje populiarus.

Vienu metu formaliu savaitraščio „Novoje vremia“ korespondentu dirbo Anatolijus Manakovas. Jis priklausė tai kategorijai „slaptojo fronto“ darbuotojų, kurie išvykdami į užsienį gaudavo priedangai gaudavo žurnalisto pažymėjimą. Diskusijos apie žurnalistinės priedangos panaudojimą žvalgybai eina seniai. Dabar profesinės tarptautinės organizacijos palieka tai pačiam leidiniui – jeigu jis nebrangina savo autoriteto, tai jo reikalas. Pasaulyje vis mažėja valstybinės spaudos, kuri vargu ar gali atsispirti žvalgybų spaudimui (apie diplomatinių atstovybių panaudojimą siunčiant žvalgybos ir saugumo darbuotojus, net diskusija nevyksta). O juk 1984-1988 metais visi mes Niujorke būtent ir atstovavom valstybinei spaudai.

Bendrauti su juo buvo neįdomu, nors matėsi, kad jie tiek apie šalį, tiek apie spaudą išmano nemažai. Jis buvo iš kitos sistemos ir mūsų, profesionalų, net nebandė apgaudinėti. Kai Anatolijus Manakovas iš Niujorko išvažiavo, su kolegomis bandėme prisiminti, kuo jis save čia įsiamžino ir nusprendėme, kad jis „ypač grakščiai rūkė pypkę“. Jau šiomis dienomis davęs užduotį kompiuteriui surasti mano buvusio kolegos pėdsakus, gavau labai išsamų atsakymą – „Karinės žvalgybos atsargos pulkininkas, su žurnalistine bei diplomatine priedanga dirbęs JAV ir Meksikoje, dabar turi tyrimų biurą Ispanijoje, yra parašęs kelias knygas“.

1986 metais į Niujorką atvažiavo naujas „Pravdos“ korespondentas Vladimiras Suchoi. Jis buvo vieneriais metais jaunesnis už mane, į pasaulį žvelgė per storus trumparegio akinius. Tai buvo tuometinės jaunos kartos žurnalistas, baigęs Tarptautinių santykių instituto žurnalistikos fakultetą, gerai paruoštas dirbti sudėtingoje šalyje.

„Pravda“ buvo tas laikraštis, kuriam saugumas savo šnipų kišti nedrįso, ir Vladimiras buvo darbštus vyras, kurį oficialus statusas labai varžė. Tiesa, jis išėjo iš „Pravdos“ Jelcinui 1991-aisias panaikinus Komunistų partijos monopoliją viskam vadovauti. Vladimiras ėmė dirbti Rusijos televizijai, pervažiavo į Vašingtoną ir ligi šiol ten dirba Rusijos kanalui ORT.

Ligi šiol mielai prisimenu tikrai geriausią Rusijos televizijos operatorių Jevgenijų Svešnikovą. Ženia buvo nepaprastai draugiškas, ir kai jis išvažiavo, visi liūdėjome. Laimei paskui visą laiką mačiau jį su kamera greta Gorbačiovo, Jelcino ir Putino – geriausiu profesionalu pasitikėjo visi.

Antroje mano komandiruotės pusėje kolegos išrinko mane vadovauti savo mažai organizacijai. Niekada nebuvęs joks partijos pareigūnu, sąžiningai surinkdavau nario mokestį, o kasmėnesiniuose susirinkimuose siūliau svarstyti bendras visiems problemas. Vladimiras Suchoi buvo tas, kuris grąžindavo mus į „marksizmo pasaulį“.

Ankstesnis korespondentų kolonijos partsekretorius tarybinės televizijos korpunkto vedėjas Vadimas Lobačenka visų mūsų pastangomis buvo nuverstas, kai gavome informacijos, kad jis begėdiškai rašo skundus: pirmiausia – ant savo operatoriaus, o paskui – ir ant visų mūsų. Tame susirinkime Jona Andronovas skundiko vos neprimušė, o mes visi parašėme kreipimąsi į Radijo ir televizijos komiteto pirmininką Kravčenką, atsisakydami su juo kartu dirbti. Tai buvo tikras iššūkis, apie kurį ilgai šnibždėjosi visa Niujorko tarybinė kolonija. Vietoj Lobačenkos atsiuntė kitą korespondentą, tačiau tai, kad „mūsų pasmerktasis“ ligi šiol kalba per Rusijos televiziją, rodo, kad tai „nemirtingas kadras“.

Beje, politinis skundimas buvo tikrai svetimas Niujorke dirbusių žurnalistų tarpe. Todėl tas atvejis mus taip šokiravo. Mes visi ir taip vaikščiojome po minų lauką, o kad tave dar savas skųstų – to buvo jau per daug.

Korespondentų organizacijos partiniai susirinkimai, kaip minėjau, vyko misijos saugiame nuo pasiklausymų kambaryje. Ir kartą Federalinis ryrimų biuras tikrai būtų džiaugęsis, gavęs mūsų diskusijų įrašus. Tada mes nutarėme parašyti laišką Centro komitetui su dviem prašymais-pasiūlymais:

Pirmiausia prašėmė, kad Maskvoje įgaliota institucija labai argumentuotai paaiškintų apie akademiko Andrejaus Sacharovo ištrėmimo į Gorkį motyvus. Taip pat prašėme, kad teisininkai viešai paaiškintų, ar tokia bausmė apskritai yra tarybiniame baudžiamajame kodekse. Mums visiems pabodo būti juokdariais – atsakinėti į klausimus, į kuriuos mes patys neturėjome atsakymo.

Antras pasiūlymas buvo atšaukti judėjimo apribojimus visiems Tarybų Sąjungoje dirbantiems Amerikos korespondentams, nes vieninteliai, kurie kenčia nuo to, buvome mes. Mat nors kiek sugriežtinus amerikiečių kolegų darbo sąlygas, tie sugriežtinimai jau po kelių savaičių gula ant Amerikos dirbančios tarybinės spaudos pečių. Mums tapo uždaryta apie 80 procentų Jungtinių Valstijų teritorijos, mums buvo braižomi specialūs draudimų žemėlapiai, mums draudžiama nuomotis automobilius ir t.t. Su liūdesiu rašėme, kad visi draudimai pirmiausia gimsta Maskvoje ir jau paskui aidu pasiekia mus Amerikoje.

Nežinau, kiek tas mūsų laiškas, kurį pasirašėme visi, atsiliepė bendriems sprendimams. Kai amerikiečių korespondentams važinėjimo draudimus Maskvoje pagaliau nuėmė, manęs Amerikoje jau nebebuvo.

Amerikoje Maskvos spaudos įžymybės ne tik dirbo. Jiems negaliojo apribojimai kartą per trejus metus pasirodyti Vakaruose, tai neretai ištisos jų grupės pasirodydavo Niujorke, reikalaudavo dėmesio ir transporto su vairuojančiu korespondentu.

Tarsi pranašo apsireiškimas būdavo žinomo apžvalgininko Valentino Zorino (1925) apsilankymai. Zorinas reikalavo dėmesio ir būtinai vadinti jį „profesoriumi“. Pamenu, kartą visas Niujorko tarybinių korespondentų korpusas surengė priėmimą jo garbei. Aš jo anksčiau nepažinojau, matydavau jo pasisakymus per televiziją, tačiau lyginant su Kaverznevu ar Bovinu jis buvo tik „partijos žodžio garsintojas“. Vakaro metu stebėjausi, kaip šitas mažiukas, jau solidaus amžiaus veikėjas rėžė sparną apie mūsų žmonas.

Įdomu buvo tai, kad į senatvę Valentinas Zorinas darėsi labai panašus į Henrį Kisindžerį (Henris Kisindžeris pensininkavo Niujorke ir jį galima buvo sutikti Park aveniu, kur jis turėjo butą). Zorinas net kalbėjo tokiu pat bosu. Esminis skirtumas – Zorinas buvo gal du kartus mažesnis už originalą.

Kartą Maskvoje viešintis Kisindžeris jam pristatyto Zorino paklausė: „Klausykite, jūs – žydas?“ Zorinas išsigando klausimo, nes tai buvo metas, kai visi garsesni TSRS žydai į pasą rašė tautybę „rusas“. „Aš – tarybinis“, - išsigandęs klausimo, drebančiu balsu atsakė Zorinas. „O aš – tai Amerikos žydas“, - supratęs situaciją, užbaigė Henris Kisindžeris.

Valentinas Zorinas iš tikrųjų profesoriavo Amerikos ir Kanados institute. Jis buvo puikus „šaltojo karo“ trubadūras, ir Michailui Gorbačiovui stiprinant pozicijas, jo vizitai į Niujorką retėjo. Bet jau 2010 metais skaičiau, kad konfrontacijos profesorių su 85-mečiu sveikino pats Vladimiras Putinas. Kartais tokie žmonės būna reikalingi ir santarvės metais.

Ne kartą teko globoti Genrichą Boroviką. Tai buvo lengvą ranką turintis publicistas, rašantis aštriomis ir skaitomomis temomis, dažnai medžiagą ir faktus gaunantis iš saugumo. Jis buvo „amerikanistas“, buvo dirbęs Niujorke ir jam dažniausia buvau reikalingas kaip vairuotojas. Jaunesnė kartą daugiau žinojo jo sūnų Artiomą, naujos pakraipos laikraščio „Soveršenno sekreto“ leidėją bei redaktorių, televizijos komentatorių. Ši žurnalistinė dinastija buvo „kieto kurso“ (Amerikos atžvilgiu) propaguotoja, turėjo slaptųjų tarnybų pasitikėjimą ir būtų buvusi labai įtakinga Putino pirmojo valdymo metais. Tačiau Artiomo apmaudi žūtis viską sustabdė.

Ne kartą į Niujorką buvo atvykęs mano pirmasis redaktorius Genadijus Gerasimovas. Jis taip pat buvo parašęs knygų apie Ameriką, Niujorke jautėsi beveik kaip namie, kaip patyręs ekskursijų vadovas vedžiojo mane į Bruklino pusę, kur valgėme ledus pro Bruklino tilto raizgalynę žvelgdami į Manheteno dangoraižius.

Šį vaizdą, matyt, matė ir kažkada Niujorke apsilankęs Vladimiras Majakovskis. Tačiau, galbūt, Brukline buvo nelabai blaivus, nes eilėraštyje jis rašė apie savižudžius, šokinėjančius nuo Bruklino tilto į ...Hudzoną (Hudzono upė yra visai kitoje Manheteno salos pusėje, o Bruklino tiltas kerta Ist-riverį). Ši klaida išliko tik pirmajame Majakovskio eilėraščių leidime (būtent tokią 1926 metų knygutę pakėliau nuo žemės „Laisvės“ redakcijoje) – vėliau klaidą redaktoriai taisė.

Kelis kartus Niujorke teko sutikti garsiojo Štirlico autorių Julianą Semionovą (pasirodo, tikroji pavardė Julianas Liandres). Tai buvo labai triukšmingas, savimi pasitikintis rašytojas, nepriimantis jokios kitos nuomonės. Pamenu, kaip mūsų siauroje žurnalistinėje kompanijoje prie stiklo viskio (apmokėto vieno iš mūsų) pasakojo apie Amerikos banke esantį milijoną, apie Sibire medžiojamas meškas. Po to jis prašė manęs, ar nepriglausčiau jį dviems naktims ant korpunkto sofos ir nesukurčiau jam fiktyvios sąskaitos už viešbutį. Toks buvo vienas pirmųjų „naujųjų rusų“ ideologų.

Nepriglaudžiau Juliano Semionovo vien dėl minties, kad tada neišvengiamai teks su tuo barzdotu turtuoliu lupti viskį ir nepadaryti savo darbų. Nukreipiau rašytoją miegoti (ir toliau gerti) pas didesnį „Septyniolikos pavasario akimirkų“ gerbėją. Vis dėlto, kai 1993 metais jau Vilniuje išgirdau apie jo mirtį, buvo gaila.

Vienu metu pagalvojau: turime lietuvišką analogą – Vytautą Petkevičių. Panašų visais atžvilgiais...

 


Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)