Ką galima pasakyti tiems, kurie iš bejėgiško pykčio Lietuvos žurnalistų ir leidėjų komisiją puola „Respublikoje“ ir „Lietuvos žiniose“ (2011 m. gegužės 24 d.). Pakartoti, kad tekstai „Jie kompromituoja žurnalistiką“ (Respublika) ir „Žurnalistai civiliniais drabužiais“ (Lietuvos žinios) yra neetiški, smarkiai nusikalsta Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksui, kaip ir iki šiol ne viena svarstyta šių leidinių ar TV3 „garsiųjų“ laidų publikacija.
Nieko naujo po šia saule – tas pats, kupinas arogancijos braižas, panieka kitaip manančiam, nepaisymas žodžių, norint kitą įžeisti, pajuokti, apšmeižti, apjuodinti. Tikri arogancijos „riteriai“ – Valdas Vasiliauskas, Rūta Grinevičiūtė-Janutienė ir „Respublikos“ anonimai. Šie man primena sovietizmo laikus, kai reikėdavo ką nors smerkti: išdrįso kalbėti Vakarų ir Šiaurės Lietuvos regioninių laikraščių žurnalistų vardu. Tų pačių, kurie priklauso Lietuvos žurnalistų sąjungai ir ne vieną kartą yra tapę LŽS konkursų laureatais.
Tikriausiai tie laureatai jaučiasi nejaukiai, kai V. Vasiliauskas rašo „nepažįstu nė vieno įtakingesnio žurnalisto, kuris būtų LŽS narys. Argi? Nagi jos narė yra pati R. Janutienė-Grinevičiūtė. Dar jis priduria: „O gal LŽS ir sudaro vieni žurnalistai civiliniais drabužiais?“ Prieš tai paaiškinęs „civilinių drabužių“ priklausomybę KGB arba valdininkams, apsimetantiems meno kritikais. Drąsus vyras tas Valdas. Neveltui ir šio garsaus straipsnio apie civilinius darbužius komentatoriai internete autoriui primena sovietmečio laikus, partkomus ir ministerijos koridorius…
Taigi kaip ten yra su tais LŽS nariais? Ogi p. Vasiliauskas, garsusis redaktorius, Nepriklausomybės metą keliavęs per kelis leidinius, nežino, ką veikia Lietuvos žurnalistikai nusipelnę žmonės, rašantys knygas, mokslinius darbus, organizuojantys konkursus ir juose dalyvaujantys… Jis domisi tik LŽS pirmininku Dainium Radzevičium, gatavas jam kilpą ant kaklo užnerti. Iš kur tiek pykčio ir melo? Juk su pykčiu ir melu toli nenukeliausi. Šiemetinės Vytauto Gedgaudo (kažin ar V. Vasiliauskas yra girdėjęs apie šią asmenybę) premijos laureatė, ilgametė LTV žurnalistė Julija Šliažienė tiesiog prašo: „Daugiau pagarbos žodžiui, kurį rašote, žodžiui, kurį sakote, ir tiems, apie kuriuos rašote“. R. Janutienė, V. Vasiliauskas ir „Respublikos“ anonimai pamynė tą pagarbą žodžiui.
O juk Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija nieko neteisia, tik ragina gerbti žodį ir žmones, apie kuriuos tie žodžiai rašomi ir sakomi. Tie, kurie su nepagarba žodžiams ir žmonėms peržengia Etikos kodekso straipsnių ribas, įspėjami, o po pakartotinės nepagarbos – pripažįstami neetiškais.
Tai nereiškia, kad ir kiti leidiniai nėra nusižengę žurnalisto ir leidėjo etikai. Ir jie yra ne vieną kartą įspėti ir bausti. Bet „Respublika“, Vakaro žinios“ ir „Lietuvos žinios“ nori būti lygesnės už lygius kaip tame Orvelo „Gyvulių ūkyje“. Kiti bent bando paisyti komisijos nuomonės arba lanksčiau reaguoti į Etikos kodekso straipsnių pažeidimus.
Taigi šis mano balsas iš „įtartino žiniasklaidos užkiemio“, anot V. Vasiliausko (ačiū buvusiam kolegai už tokį malonų įvertinimą), o anot „Respublikos“ anonimų iš „dviejų nulių, nes iš komisijos sklinda nemalonus sovietmečio kvapelis“, kažin ar ką nors pakeis etikos pažeidėjų sąmonėse. Jie tik dūsaus, kad smaugiama „tiriamoji žurnalistika“, kuriai tikriausiai ir patys savo mintyse prideda žodį „užsakomoji“. Bet ponai leidėjai, nedūsaukite: ledas pajudėjo, ilgai tvinkęs pūlinys pratrūko.
Nesvarbu, kas bus LŽLEK nariai, vis tiek privalėsite paisyti bent elementarios etikos. Tiksliau – gerbti žodį ir žmogų, kuriam tą žodį skiriate. Antraip būsite patys nustumti į žurnalistikos užribį, taip nieko reikšmingo nepasakę ir nepadarę nei tautai, nei valstybei.
Nuotraukoje: Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininko pavaduotoja, LŽLEK narė Aldona Žemaitytė – Petrauskienė
Ričardo Šaknio nuotr.
