Kolektyvinį, organizuotą, kelių redakcijų „palaikomą”, kaip sovietiniais laikais, „Respublikos” ir „Vakaro žinių” paskelbtą nepasitenkinimą Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija (LŽLEK) publikacijoje „Jie kompromituoja žurnalistiką. Kas tie jie ir kaip jie mus bando padaryti”, papildo, palaiko ir savaip interpretuoja „Lietuvos žinios” (2011 05 24, psl. 11). Straipsnį „Žurnalistai civiliniais drabužiais”, parašytą paties „Lietuvos žinių” generalinio direktoriaus ir vyriausiojo redaktoriaus Valdo Vasiliausko, pateikiame mūsų skaitytojams.
Svetainės www.kaunozurnalistai.lt rengėjai
VALDAS VASILIAUSKAS. ŽURNALISTAI CIVILINIAIS DRABUŽIAIS
Perlenkta lazda dažniausiai lūžta. Panašiai paveikia visi perlenkimai, pertempimai, perspaudimai ir žmogiškuosius reikalus – įvyksta lūžis, sprogimas. Atrodo, toks lūžis prinoko ir Lietuvos žiniasklaidoje – praėjusią savaitę buvo užsipultas didžiausią šalies televizijos žiūrovų auditoriją surenkantis kanalas TV3, jam prikergta neetiškos žiniasklaidos priemonės etiketė. Peržengtos visos leistinos ribos – trauktis nebėra kur.
Antpuoliai prieš laisvą žodį ir mintį rengiami visame pasaulyje. Taip pat ir Lietuvoje. Kriminalinis pasaulis nužudė „Respublikos” vyr. redaktoriaus pavaduotoją Vitą Lingį, anoniminės jėgos susprogdino „Lietuvos ryto” redakciją – tai buvo gerai apgalvoti bandymai įbauginti visus žurnalistus, parklupdyti žiniasklaidą. Mes neišsigandome. Dar daugiau – po šių teroro aktų nuolat besikartojantys valdžios išpuoliai prieš nekenčiamą žiniasklaidą atrodė tik kaip švelnus kutenimas.
Kita vertus, ir patiems žurnalistams vargiai pavyktų apsimesti romiais balandžiais ar pasaulio teisuoliais. O jie ir neapsimeta – pirmiausia todėl, kad yra kaip niekad įvairūs ir skirtingi. Nuo pulkininko Vytauto Pociūno žūties, o gal nuo dar anksčiau – nuo teisėjų klano sąmokslo prieš buvusį Aukščiausiojo Teismo pirmininką Vytautą Greičių – prasidėjo Lietuvos žiniasklaidos diferenciacija. Viena jos dalis, kur kas galingesnė ir įtakingesnė, palaikanti oficialią Lietuvos valdžios ir teisėsaugos poziciją. Ir jai oponuojanti, nesutinkanti su aprobuotomis versijomis ir priimtais sprendimais. Būdama negausi, ji vis dėlto įrodė „silpnųjų jėgą” – iš jau nebeleidžiamo kuklaus savaitinio žurnalo „Ekstra” publikacijų įsiplieskė didysis V.Pociūno skandalas. Drąsius Kedys veltui beldėsi šimtus kartų į prokurorų, Seimo narių duris, kol kraupią istoriją apie dėdėms pardavinėjamą ir šių pedofilų prievartaujamą mažą mergaitę išgirdo žurnalistai. Kauno saugumiečiai ir prokurorai su čečėnų Gatajevų šeima darė, ką norėjo, kol žmogaus teisių gynėjai jų tema sudomino Lietuvos ir tarptautinę žiniasklaidą bei kino kūrėjus. Eglė Kusaitė devynis mėnesius be teismo sėdėjo Lukiškėse, kol jos tetą geri žmonės paprotino kreiptis į žurnalistus. Dėl to ne kartą ši žiniasklaidos mažuma buvo pajuokta, kad ji imasi spręsti, kas teisus, o kas ne, kas budelis, o kas auka, o juk teisingumą vykdo tik teismai. Be mažiausios abejonės, kad ne žurnalistai. Tačiau žurnalistai gali ir privalo atpažinti melą ir neteisingumą, žadinti teisingumo troškimą, ginti negalinčiuosius apsiginti.
Už tai žurnalistai, nepaklausę buvusio V.Pociūno viršininko Dariaus Jurgelevičiaus protingo patarimo „nesiknaisioti po senus kaulus”, iki šiol turi nuolatinius savo telefonų pokalbių klausytojus iš Valstybės saugumo departamento (VSD) ir buvo porą metų tampomi po teismus. Tačiau net grėsmingiausia žiniasklaidai išorinė galia, kokia yra VSD, vis dėlto yra tramdoma įstatymų ir teismų, „Ekstros” žurnalistų pergalė visų instancijų teismuose prieš buvusį VSD generalinio direktoriaus pavaduotoją D.Jurgelevičių jų pačių suvokta kaip savaime suprantamas dalykas. Tačiau tai buvo principinis laimėjimas, parodęs, kad Lietuvoje žiniasklaida gali būti nepriklausoma net nuo visagalio VSD spaudimo. Vėlesni Generalinės prokuratūros (GP) ir Specialiųjų tyrimų tarnybos kai kurių pareigūnų pagrūmojimai buvo stačiai juokingi.
Todėl buvo smogta iš vidaus. Kas galėjo pamanyti, kad savotiška „Vilniaus brigada”, medžiojanti pačius geriausius, kovingiausius žurnalistus, bus suburta žiniasklaidos viduje. Kaip pavyko į žurnalistų stovyklą įridenti šį Trojos arklį? Juk jeigu TV3 ir jos laidų kūrėjams apynasrį būtų pabandę uždėti politikai, valdžia, GP ar net teismas, būtų kilęs tarptautinis triukšmas. Kieno ta TV3 gerklę gniaužianti ledinė ranka, kuri nėra nei dešiniųjų, nei kairiųjų, juo labiau – liberalų, kuri nepriklauso nei valdančiajai daugumai, nei opozicijai?
Iš teisybės žinia apie TV3 priskyrimą profesinės etikos nesilaikančių viešosios informacijos rengėjų kategorijai nebuvo kaip perkūnas iš giedro dangaus – šiam susidorojimui buvo ruošiamasi iš anksto.
Jau sprendimo išvakarėse vienas veikėjas pranašavo, kad toks „etikos sargų sprendimas yra svarbus precedentas ir teisės srityje – ar bus pripažinta, kad populiarumas (reiškia, ir pinigai), kuris uždirbtas neetiškai, gali būti baudžiamas ir pripažįstamas nesąžiningai įgytu dalyku”. Sunku suvokti autoriaus minties vingius (kuo čia dėta „teisės sritis” ir populiarumas, kuris „gali būti baudžiamas ir pripažįstamas nesąžiningai įgytu dalyku”), tačiau jis buvo gerai informuotas – iš anksto žinojo sprendimą ir jo motyvus: „Kaip matome, iš esmės kanalui gresia pati griežčiausia sankcija už vos dviejų laidų rengėjų darbus – tai Kristupas Krivickas ir Rūta Janutienė.” Tačiau net pranašams reikia patikimų informacijos kanalų: apie priimtą „sprendimą vakar sužinojau iš naujienų portalo Delfi.lt, kurie sureagavo į šią išskirtinę žiniasklaidos rinkos naujieną ir paskambinę paprašė komentaro”. Jis neabejoja, kad TV3 atėjo sunkūs laikai: „Kadangi toks beprecedentis sprendimas turi pakankamai rimtas pasekmes populiariausiam kanalui (pvz., jis negalės pretenduoti į Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo paramą, realiai bus apribota galimybė dalyvauti valstybinių institucijų skelbiamuose viešinimo konkursuose), todėl visiškai suprantamas jų nepasitenkinimas sprendimu ir viešas grasinimas bylinėtis teisme.” Ir priduria: „TV3 sprendimą vadina „neteisėtu� ir dar kaltina (manau, kad visiškai nepagrįstai) komisiją neva noru susidoroti su žemo lygio laidas gaminančiu Kristupu Krivicku ir R.Grinevičiūte. Juokingi argumentai. Ir tuo pačiu labai liūdna.”
Kas šis žmogus, sunkiai nuslepiantis pasitenkinimą dėl šio sprendimo, norintis iš televizijos ir žurnalistų atimti populiarumą kaip nesąžiningai įgytą daiktą (tai yra – pavogtą), atvirai siūlantis valdininkams finansiškai bausti žiniasklaidą, įvedant papildomus suvaržymus viešinimo konkurso sąlygose, koneveikiantis talentingiausius žurnalistus, vadinantis juos „gaminančiais žemo lygio laidas”? Laisvo žodžio priešas, žurnalistų nekentėjas, jų demaskuotas valdininkas ar sukompromituotas politikas? Ar jų į viešumą ištemptas kriminalinis nusikaltėlis? Ne, tai Lietuvos žurnalistų sąjungos (LŽS) pirmininkas Dainius Radzevičius.
Ne didesnio LŽS pirmininko palankumo nusipelnė ir nacionalinis dienraštis „Lietuvos žinios” su visa koncerno „Achemos grupė” „nemaža medijos imperija, kuri akivaizdžiai dirba ne viešajam interesui, o tik bando tenkinti savo boso užgaidas”. Šįkart dienraštis nusipelnė D.Radzevičiaus rūstybės už paskelbtą informaciją, kad „JAV viešintis energetikos ministras… net ten mėgaujasi spaudos atstovo… draugija”. Atrodytų, skaitytum žiniasklaidos teksto interpretacijos parodiją: „Žurnalistas akivaizdžiai neobjektyviai vartoja sąvoką „net ten mėgaujasi”. Visų pirma, niekas neįrodė ir nėra faktas, kad ministras apskritai mėgaujasi savo spaudos atstovu spaudai bent jau Lietuvoje”, – gina D.Radzevičius ministrą ir jo spaudos atstovą. Atsiprašau, bet už tokią gynybą tikri vyrai duoda į snukį: viena yra mėgautis spaudos atstovo draugyste (arba jo darbu) ir visai kas kita – mėgautis pačiu spaudos atstovu.
D.Radzevičius yra aiškiai talento aplenktas žmogus – gal jis pats tai anksti suprato ir jau nuo antro kurso įsitvirtino Vyriausybės kanceliarijoje, po to – Teismų departamente ir Teisingumo ministerijoje (iš čia viena ausimi nugirsti tie „precedentai”, „teisės sritys” ir svajos apie bausmes), nėra etatiniu žurnalistu dirbęs nė viename solidesniame laikraštyje ar televizijoje. Gal iš čia neapykanta talentingiems TV laidų kūrėjams ir žurnalistams, kuriuos šmeižia („akivaizdžiai dirba ne viešajam interesui, o tik bando tenkinti savo boso interesus”) ar net netiesiogiai siūlo TV3 vadovybei juos atleisti („kanalui gresia pati griežčiausia sankcija už vos dviejų laidų rengėjų darbus…”). Sovietmečiu aštrialiežuviai kolegos Maskvos teatro kritikai mane iki ašarų linksmindavo sunkiai išverčiamu ir užsieniečiams dar sunkiau suprantamu kalambūru „isskustvoved v štatskom” – menotyrininkas civiliniais drabužiais. Suprask: KGB ar GRU karininkas. Bet nebūtinai – gali būti žmogus, apsimetantis tuo, kuo nėra. Tarkim, valdininkas, apsimetantis meno kritiku. Arba žurnalistu. Ar ne toks ir LŽS pirmininkas? Kam jis atstovauja? O kam atstovauja LŽS? Nepažįstu nė vieno įtakingesnio žurnalisto, kuris būtų LŽS narys. O gal LŽS ir sudaro vieni žurnalistai civiliniais drabužiais?
Todėl viskas Lietuvoje apsivertę aukštyn kojomis – žurnalistus nuo Žurnalistų sąjungos pirmininko turi ginti televizijų ir laikraščių savininkai, kuriuos jis ir jo draugai mėgsta pravardžiuoti oligarchais. Lietuvos žurnalistų ir leidėjų savivalda visiškai išsigimė.
Su žiniasklaidos savivaldos išsigimimu „Lietuvos žinios” pirmą kartą susidūrė, kai Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija (LŽLEK) 2009 metų sausio mėnesį neetiška pripažino vienos sąžiningiausios ir drąsiausios Lietuvos žurnalistės Rūtos Skatikaitės publikaciją „Greitoji vaiką paliko speige”. Nors visi faktai pasitvirtino (kontūzytą vaiką medikai iš tikrųjų paliko speige), komisija pasmerkė „Lietuvos žinių” žurnalistę dėl formalios priežasties – apklausė ne tą mažylio tetą. Simboliška, sprendimą, ginantį ne speige paliktą vaiką, o greitosios pagalbos stoties valdininkes, pasirašė tuometė komisijos pirmininkė, būsimoji Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė.
Po to LŽLEK sprendimų prieš „Lietuvos žinias” konvejeris sukosi nesustodamas. Kadangi tuomet dienraštis polemizavo su Lietuvos radiju ir televizija (LRT), kuri išlaikoma mokesčių mokėtojų pinigais, nacionalinio transliuotojo vienas vadovų Rimvydas Paleckis po kiekvieno mūsų straipsnio kreipdavosi į LŽLEK. Nors vaikai ir anūkai neatsako už savo tėvus ar senelius, tačiau man buvo juokinga, kad Lietuvos kvislingo Nr. 1 vaikaitis mus moko etikos. Ar Lietuvoje jau nebėra kam kalbėti apie garbingą žiniasklaidą? Ypač pikantiška, kad Justas Paleckis yra parsiduodančios, meluojančios Lietuvos žurnalistikos pradininkas, jo žurnaliūkščiai „Naujas žodis”, „Laiko žodis”, „Mūsų jaunimas” nuodijo ištisos kartos sąmone, o knygos „SSRS mūsų akimis” ar „Mintys apie vyresnįjį brolį” buvo pusinės ar visiškos melagystės. J.Paleckiui žurnalistika tebuvo priedanga ir priemonė kitiems tikslams pasiekti, todėl galima laikyti žurnalistu civiliniais drabužiais Nr. 1, nes jis tik apsimetė žurnalistu ir rašytoju. Ir vis dėlto E.Žiobienės vadovaujama LŽLEK patikėjo R.Paleckiu, o ne „Lietuvos žiniomis”. Mes tuo didžiuojamės.
Tik vėliau „Lietuvos žinių” žurnalistai išsiaiškino, kad E.Žiobienės mokslinių darbų vadovė ir bendraautorė buvo Konstitucinio Teismo teisėja profesorė Tamara Birmontienė. Ta pati T.Birmontienė, apie kurios disertaciją, šlovinančią NKVD ir stribų siautėjimą pokario Lietuvoje, ne kartą rašė „Ekstros”, „Lietuvos žinių” (o dabar Alfa.lt) žurnalistas Rimantas Varnauskas, taip pat nemažai dėmesio skyręs ir T.Birmontienės tėvo, Dzūkijos stribo Alfonso Mockevičiaus žygiams (akademikas Antanas Kudzys, kilęs iš Seirijų, mokytojavęs Dzūkijoje pokario metais, man pasakojo, kad A.Mockevičiumi tėvai gąsdino vaikus – paminėjus šio Veisiejų stribo pavardę, vaikai puldavo slėptis). Dabar ypač atidaus LŽLEK dėmesio sulaukdavo R.Varnausko rašiniai. Manau, „Lietuvos žinių” etikos įvertinimas buvo vienas iš E.Žiobienės veiklos testų, kurį ji sėkmingai išlaikė. Ne mažiau svarbus nei kai ji, dar būdama Žmogaus teisių centro vadovė, gynė ir apgynė KGB rezervininkų Arvydo Pociaus ir Antano Valionio teises. Visi mes iš V.Pociūno bylos – draugai ir nedraugai.
Tokias pat gilias politines šaknis turi ir LŽLEK (bei Lietuvos žurnalistų sąjungos) bandymas susidoroti su TV3. Etika, o ypač žurnalistų, čia tikrai niekuo dėta. Galima spėti, kad į TV3 buvo nusitaikyta dar tada, kai kanalas atsisakė Jolantos Butkevičienės paslaugų – LŽS pirmininkas D.Radzevičius net teismuose rėmė J.Butkevičienės nesėkmingus bandymus susigrąžinti TV3 žinių tarnybos vadovo postą. Ir tų jėgų kantrybės taurę TV3 vadovai visiškai perpildė, kai nesutiko nutildyti savo žurnalistų K.Krivicko ir R.Janutienės-Grinevičiūtės. Kaip rašo TV3 savo pareiškime, tos jėgos „negali susitaikyti su mintimi, kad TV3 nepaklūsta jų politiniam ir ekonominiam spaudimui”. „Lietuvos žinios” tas neįvardytas jėgas trumpai drūtai vadina neokomunistinėmis jėgomis, kurios užėmusios pozicijas kairėje ir dešinėje, valdančioje daugumoje ir opozicijoje. Nors Vaiko teisių apsaugos kontrolierė E.Žiobienė narsinasi, kad ji nieko nebijanti, net sužvėrėjusios „violetinės minios”, tačiau reikalauja asmens sargybinių, kurie ją apsaugotų nuo žmonių. Taip pat kreipėsi į teismą, kad jis uždraustų K.Krivicko TV laidas apie jos žiurkių apgraužtą tolimą giminaitę. Atrodytų, teisininkė E.Žiobienė turėtų pasitikėti teismu, kuris apgins jos garbę ir orumą (byla dar nagrinėjama). Tačiau ji santykių aiškinimąsi su TV3 perkelia ir LŽEK. Žinau, kodėl, nes aš ten irgi buvau pakliuvęs. Taip pat žinau, kodėl ten kviečiami žurnalistai eidavo kaip į dujų kamerą, o grįždavo nekalbūs, apšleikštinta širdimi.
Jeigu jūsų bylą iš viešo teismo perkeltų į neaiškų užkiemį, būtų lygiai tas pats. Okupacijos metais buvau svarstomas komjaunimo ir partijos susirinkimuose, bet niekad nesėdėjau prieš keturiolika nedraugiškai nusiteikusių asmenų, kurie panėšėjo net ne į žurnalistus civiliniais drabužiais, o veikiau į karo veteranus. Nesupratau, nei kas jie, nei kam atstovauja, nors jie kalbėjo mūsų vardu. Teisingai TV3 ir Alfa.lt žurnalistai nusprendė daugiau kojos nebekelti į įtartiną žiniasklaidos užkiemį ir leisti šio užkiemio gyventojams kalbėti visų Lietuvos žurnalistų vardu. „Lietuvos žinių” žurnalistai taip pat nebekels ir nebeleis.
Paruošta pagal dienraštį „Lietuvos žinios”
