Eilėraščio sėkla šalnoms atspari

Lietuvoje įvairiais poetiniais tembrais, skirtingomis pasaulio kalbomis jau klega gegužės viduryje prasidėjęs 47-asis tarptautinis festivalis „Poezijos pavasaris“. Po savaitės Maironio sodelyje Kaune sveikinsime laureatą, savo išrinktąjį (-ąją) pagerbs ir „Šeimininkė“. Kasmetinis šventės palydovas – „Poezijos pavasario“ almanachas. Jau seniai jis savo tiražą nutyli. Tačiau galima neabejoti, kad jis tikrai neskaičiuojamas dešimtimis tūkstančių. Kaip ir poezijos šventės renginių lankytojai.

Poetinė kūryba tampa elitine meno rūšimi. Ją skaito žinovai, daugiausia dirbantys kultūros, mokslo, švietimo srityse, taigi nepinigingi piliečiai. Kuo mažesnis tiražas, tuo didesnė vieno egzemplioriaus savikaina ir tuo brangiau už knygą reikia sumokėti knygyne. Beveik visos poezijos knygos yra nuostolingos leidėjams ir jos pasirodo dažniausiai tik tada, kai gauna paramą – Kultūros ministerijos arba privačių mecenatų (neskaitant atvejų, kai žmonės nepašykšti asmeninių santaupų išleisti savo eiliuotiems tekstams).

Daugiausia pakankamo profesionalumo poezijos knygų išleidžianti Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla jų tiražų skalę įvardija tarp 200 ir 3 tūkst. egzempliorių. Nepriklausomybės laikų rekordininkės – Bernardo Brazdžionio, Justino Marcinkevičiaus, Salomėjos Nėries kūrybos knygos. Kiti autoriai, ypač eksperimentus mėgstantys jaunieji, tūkstantinės kartelės neperšoka.

Ar karšta lietuvių meilė poetams ir jų kūrybai buvo tikra, jei dešimttūkstantiniai rinkinių tiražai, masiški „poezijos atlaidai“ Palemone, kur anuomet į šventę plūsdavo minių minios, išsivadėjo per keliolika metų?..

Vis dėlto – tikra, nes buvo kitas laikas, tikina rašytojai, leidėjai, kultūrologai. Inertiškame, suvaržytame, kontroliuojamame tarybinio piliečio gyvenime poezija buvo tarsi grožio salelė klampioje pelkėje. Be to, joje bent kiek galėjai išgirsti laisvės balso, tegu ir užmaskuoto potekstėmis, kurias buvome įgudę iššifruoti. Žinoma, anuomet leidyklose ir redakcijose nesnaudė ir budrūs komunizmo idealų sargai. Po Romo Kalantos susideginimo eilėraščiai, kuriuose pasitaikydavo žodžiai „ugnis“, „fontanas“, „miesto sodas“, porą metų neturėjo šansų būti publikuoti. Kaunietė poetė Aldona Elena Puišytė savo knygoje „Žodžio duona ir vynas“ prisimena, kad prie jos kabinėjęsi cenzoriai iššniukštinėdavo ir vaikams skirtus kūrinius. Radę A. Puišytės eilėraščiuose žodžius „girių takelis“, „liūdna vėlelė“, „erškėčiais vainikuoti“, tuoj pat suuosdavo, kad posmai skirti ne tarybiniams kariams, o „buržuaziniams nacionalistams“.

Poezija dabar domimasi mažiau dėl pakitusio gyvenimo – politinių ir ekonominių permainų laikais žmonės labiau domisi spauda, televizija. Skandalingiems pranešimams, informacijai, kuri gyvybiškai reikalinga kasdienėje buityje ir kovoje už būvį, eilėraštis – ne konkurentas. Jo misija kita – suteikti mūsų mintims, jausmams, žodžiams gylio ir aukščio. Kol mums to reikia, būgštauti, kad poezijos sodas jau paseno ir išnyksta, – per anksti.

Algimanto Snarskio piešinys "Poezija ir ..."