2021 m. balandžio 12 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Eilėraščio sėkla šalnoms atspari

Rūta KANOPKAITĖ, "Šeimininkė"

Poezija_II.jpgLietuvoje įvairiais poetiniais tembrais, skirtingomis pasaulio kalbomis jau klega gegužės viduryje prasidėjęs 47-asis tarptautinis festivalis „Poezijos pavasaris“. Po savaitės Maironio sodelyje Kaune sveikinsime laureatą, savo išrinktąjį (-ąją) pagerbs ir „Šeimininkė“. Kasmetinis šventės palydovas – „Poezijos pavasario“ almanachas. Jau seniai jis savo tiražą nutyli. Tačiau galima neabejoti, kad jis tikrai neskaičiuojamas dešimtimis tūkstančių. Kaip ir poezijos šventės renginių lankytojai.

Poetinė kūryba tampa elitine meno rūšimi. Ją skaito žinovai, daugiausia dirbantys kultūros, mokslo, švietimo srityse, taigi nepinigingi piliečiai. Kuo mažesnis tiražas, tuo didesnė vieno egzemplioriaus savikaina ir tuo brangiau už knygą reikia sumokėti knygyne. Beveik visos poezijos knygos yra nuostolingos leidėjams ir jos pasirodo dažniausiai tik tada, kai gauna paramą – Kultūros ministerijos arba privačių mecenatų (neskaitant atvejų, kai žmonės nepašykšti asmeninių santaupų išleisti savo eiliuotiems tekstams).

Daugiausia pakankamo profesionalumo poezijos knygų išleidžianti Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla jų tiražų skalę įvardija tarp 200 ir 3 tūkst. egzempliorių. Nepriklausomybės laikų rekordininkės – Bernardo Brazdžionio, Justino Marcinkevičiaus, Salomėjos Nėries kūrybos knygos. Kiti autoriai, ypač eksperimentus mėgstantys jaunieji, tūkstantinės kartelės neperšoka.

Ar karšta lietuvių meilė poetams ir jų kūrybai buvo tikra, jei dešimttūkstantiniai rinkinių tiražai, masiški „poezijos atlaidai“ Palemone, kur anuomet į šventę plūsdavo minių minios, išsivadėjo per keliolika metų?..

Vis dėlto – tikra, nes buvo kitas laikas, tikina rašytojai, leidėjai, kultūrologai. Inertiškame, suvaržytame, kontroliuojamame tarybinio piliečio gyvenime poezija buvo tarsi grožio salelė klampioje pelkėje. Be to, joje bent kiek galėjai išgirsti laisvės balso, tegu ir užmaskuoto potekstėmis, kurias buvome įgudę iššifruoti. Žinoma, anuomet leidyklose ir redakcijose nesnaudė ir budrūs komunizmo idealų sargai. Po Romo Kalantos susideginimo eilėraščiai, kuriuose pasitaikydavo žodžiai „ugnis“, „fontanas“, „miesto sodas“, porą metų neturėjo šansų būti publikuoti. Kaunietė poetė Aldona Elena Puišytė savo knygoje „Žodžio duona ir vynas“ prisimena, kad prie jos kabinėjęsi cenzoriai iššniukštinėdavo ir vaikams skirtus kūrinius. Radę A. Puišytės eilėraščiuose žodžius „girių takelis“, „liūdna vėlelė“, „erškėčiais vainikuoti“, tuoj pat suuosdavo, kad posmai skirti ne tarybiniams kariams, o „buržuaziniams nacionalistams“.

Poezija dabar domimasi mažiau dėl pakitusio gyvenimo – politinių ir ekonominių permainų laikais žmonės labiau domisi spauda, televizija. Skandalingiems pranešimams, informacijai, kuri gyvybiškai reikalinga kasdienėje buityje ir kovoje už būvį, eilėraštis – ne konkurentas. Jo misija kita – suteikti mūsų mintims, jausmams, žodžiams gylio ir aukščio. Kol mums to reikia, būgštauti, kad poezijos sodas jau paseno ir išnyksta, – per anksti.

Algimanto Snarskio piešinys "Poezija ir ..."

 

 

 




Virselis_1934_m._I.jpg


IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 86 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,IERARCHIJA"


Tarp kolegų pasidairius,
yra giminės įvairios,
Nors, kas skaito tik gazietą,
gal būt, to nepastebėtų.

Yra giminė - vyriausių,
Jie tarp raštų įsirausę,
Nors minkštoką turi kėdę.
bet labai nesaugiai sėdi.

Jei su plunksna ką nors daro,
tai parašo žodį svarų,
O jeigu parašo nieką,
tai nelaiko tai per grieką.

Paskiau eina sekretoriai,
žmonės nelabai padorūs.
Šitie žmonės visą laiką
tik ką nors nubraukti taiko.

Ir didžiausią nuo jų kančią
tai reporteriai iškenčia.
Nubraukė eilutę, kitą,
ot ir nėra poros litų...


(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)