2019 m. rugsėjo 21 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

FILOMENA TAUNYTĖ: „Ko man būti nelaimingai?“

Giedrė BUDVYTIENĖ, žurnalas ,,Šeimininkė"

IMG_9798_II.jpgVieni ją garbina, kiti su žemėm maišo, tačiau niekas nepaneigs, kad 86-erių Filomenai Taunytei energijos gali pavydėti ir daugelis gerokai jaunesnių. Ką tik pasirodė septintoji jos knyga „Ieškau tikro lietuvio“, o ji jau planuoja aštuntąją. Gydytoja ir rašytoja, Lietuvos žurnalistų sąjungos narė apie viską turi savo nuomonę ir išsako ją be pagražinimų, todėl jos knygos leidžiamos didžiausiais tiražais. F. Taunytė vis dar važinėja į susitikimus su skaitytojais, skaito paskaitas, dalyvauja renginiuose.

TAME PAČIAME BUTE

Dar nepaspaudus skambučio už durų pasigirsta skardus lojimas: tai rašytojos mylimas augintinis šunelis Ulis perspėja, kad kažkas ateina. „Prašom čia“, – valdingai mosteli ranka į svetainę įspūdingo stoto šeimininkė, o pati kažkur trumpam nueina.

Pagaliau sunkokai (bet tik lauke pasiremdama lazdele) vaikštanti Filomena patogiai įsitaiso ant sofos. Ant stalelio primerkta tulpių ir narcizų iš sodo. Kuklus, jaukus kambarys su židiniu kampe, prie jo – supamasis krėslas.

Šiuose namuose, paprastame trijų kambarių bute, rašytoja gyvena daugybę metų. Čia užaugino dukterį Dianą (F. Taunytė kartą buvo ištekėjusi, bet santuoka truko trumpai), čia kadaise teko slaugyti savo mamytę ir jos seserį, neturėjusią šeimos, ir visoms verstis iš nedidelės gydytojos algos.

Ar sunku buvo vienai dukterį auklėti? „Nieko aš neauklėjau, gyvenau savo gyvenimą. Kartu gyveno teta ir motina, buvo baisus skurdas. Man buvo labai sunku, nesinaudojau padėtimi, nors ir vyriausioji gydytoja buvau“, – susigraudina pasakodama F. Taunytė.

Ir dabar šiame bute kartu gyvena gydytojos dukra su vyru. Juos, prieš kelerius metus praradusius darbus, kurį laiką išlaikė iš savo pensijos ir už knygas gaunamų honorarų. „Kai tik pinigus leidykla perveda, beregint pensija sumažėja nuo 800 iki 200 litų“, – pasipiktinusi komentuoja Filomena. Laimė, dukra su vyru vėl dirba. Vis vienu rūpesčiu mažiau.

Bet, va, kelio sąnario operacija laukia, o tas malonumas kainuojąs apie 13 tūkst. litų, guodžiasi pašnekovė. Tačiau savas bėdas tuoj užmiršta, kai leidžiasi pasakoti apie tai, kas gero ir blogo dedasi mūsų valstybėje.

Arba kalbėti apie žmones, kurie kreipiasi į ją patarimų.

Kai su F. Taunyte susėdame pasikalbėti apie gyvenimą ir kūrybą, pasirodo, kad tarp šių dviejų sričių būtų galima padėti lygybės ženklą, nes ji rašo apie tai, ką pati patyrė, išgyveno ir gerai išmano.

NEGAILI KRITIKOS PIPIRŲ

„Jūsų naujausios knygos pavadinimas – „Ieškau tikro lietuvio“. Apie ką ji?“ – klausiu rašytojos. „Pirmiausia tai lenkų klausimas toje mano knygoje. Jį paliečiau pagal savo supratimą. Ir jis yra rimtesnis, negu atrodo. Mes, suaugę, tai viską iškentėsim, bet vaikai jau mušasi tarpusavyje. Dėl to vyriausybė kalta. Pataikauja tautinėms mažumoms, neužkirto kelio tautų supriešinimui. Pats bjauriausias lenkas yra nutautėjęs lietuvis. Nutautėję lietuviai, susimaišę su lenkais, tapo tuteišiais, šnekančiais tam tikru dialektu. Tikri lenkai yra geri žmonės, nė su vienu nesu susipykusi, turiu sode kaimynų lenkų, bendraujame, – dėsto savo požiūrį F. Taunytė. –

Rašau ir apie žydus. Kur tai matyta, kad nepriklausomoj valstybėj žydai muštų lietuvių žurnalistus, žydų keliones finansuotų mūsų vyriausybė mokesčių mokėtojų pinigais, kad jie barškintų su svareliais ir lankeliais mūsų žemę kažin kokių žydų kaulų ieškodami?! Tai aš noriu, kad vyriausybė paaiškintų, kas čia pas mus darosi? Kodėl Armija Krajova žygiuoja Vilniaus kraštu, Vilniaus gatvėmis iki pat Aušros vartų? Viena moteris, kurios šeimą ta armija kažkada išžudė, vos nenumirė pamačiusi. Kodėl žydai gali barškinti mūsų žemę, o svetima armija turi teisę mums nuo amžių priklausančia žeme vaikščioti? – piktinasi rašytoja ir toliau samprotauja: – Vis dėlto rusai atidavė mums Vilnių, kad ir apkarpytomis žemėmis, niekad iš mūsų nesityčiojo. Kaip ir baltarusiai. Laimingiausi laikai buvo, kai lietuviai ir baltarusiai priklausė vienai valstybei ir visiškai draugiškai gyveno.“

„Ne tik valdžią, sveikatos sistemą kritikuojate – ir politikams gerokai kliūva. Net jų pavardžių nebijote rašyti“, – sakau F. Taunytei. „Aš plepu, tauškiu, ką noriu, manęs niekur jau neįkiš, atrodo. Ką tokiame amžiuje padarys. Be to, pagudrauju, pakeičiu tas pavardes, jei mane pagriebs, ginsiuos, kad viską išgalvojau“, – atrėžia ji.

Tačiau rašytoja jaučiasi bejėgė prieš kaimyną, kuris nupjovė sidabrinę eglutę kieme, prieš kelis dešimtmečius jos pasodintą. Ir alyvų krūmus po langais: „Kovoti su turtingesniu žmogumi? Supyks, spardys mano šunelį, dar skundą parašys, užmigdyti teks. Tai tik atimtų kūrybingumą, gyvenimo laimę, apspjautų, o aš nieko nelaimėčiau.“

MOKO TINKAMAI MAITINTIS

Naujojoje knygoje rašytoja neišvengia medicininių temų. „Šiuo metu rašau apie vaistų kenksmingumą, šalutinius poveikius. Žmonės siunčia laiškus su vaistų anotacijom, pasakoja apie neigiamą vaistų poveikį – todėl apie tai kalbu. Gaila man ligonių, noriu jiems padėti, – paaiškina rašytoja ir priduria tas anotacijas sauganti, jei kas prikibtų, turėtų ką parodyti. – Nė vienoje medicininėje laidoje neišgirsite jokio protingo patarimo, kaip būti žmogui sveikam – tik kiek papildų ir vaistų reikia gerti. Neseniai suskaičiavau, kad pagal jų rekomendacijas kasdien po 15 tablečių turėtume praryti. Jei paklausytume, tikrai niekas nebeskaudėtų po kelių mėnesių, nes kapuose atsidurtume.“

Svarbiausia – tinkamai maitintis, įsitikinusi F. Taunytė. „Pasakykit, iš kur tiek kvailų mergų Lietuvoj? Kurioms rūpi, kad per liemenį būtų tiek, o per krūtinę tiek centimetrų? Neišsivysčiusios jų tam tikros smegenų dalys. Dėl to, kad būdamos paauglės ne tą valgė. Todėl neužaugo protingos ir suaugusios nustumtos į malonumų teikėjų padėtį, – dėsto savo požiūrį pašnekovė. – Švedai kartą pas mane buvo atvažiavę ir klausia: kodėl pas jus tiek daug prostitučių? Tai kad nedaug, sakau. O jie stebisi, kad taip išsidažiusios gatvėse merginos, su kablukais aukščiausiais, trumpais sijonais. Tokioms nėr kada galvoti, ar armija svetima žygiuoja, ar žydai kažiką barškina“, – supykusi numoja ranka.

Gydytoja ragina maitintis taip, kaip mūsų senoliai. Jie prieš Kalėdas 4 savaites pabūdavo vegetarais, prieš Velykas – dar 6 savaites. Likusius metus 1–2 kartus per savaitę taip pat maitinosi vegetariškai. „Todėl ir sirgo 80 proc. mažiau, o apie alergijas girdėję nebuvome, – tikina gydytoja. – Infarktas buvo retenybė, nebent koks storas klebonas nuvirsdavo per mišias.“

NORMALUS AMŽIAUS BŪVIS

„Ko man būti nelaimingai? Dėl to, kad man tiek metų? Noriu dar vienoje knygoje vyresnio amžiaus žmonėms papasakoti, kad viena iš priežasčių, kodėl imame darytis nelaimingi, nesulaikomai senti, – nesusitaikymas su savo amžiumi. Kažkodėl bijom senatvės, jau 70 metų sulaukę keliame tostus: kad tu niekad nepasentum, kad visuomet žydėtum“, – juokiasi gydytoja.

Jos teigimu, senatvę reikia labiausiai gerbti. Seneliai išėję į pensiją gali perduoti patyrimą, išmintį, kuriai sukaupti reikia daug metų. Jie pyksta, kad pradeda skaudėti, neprigirdi, neprimato, pas mergas nebenori lakstyti. Tai normalus amžiaus būvis. 75 metų sulaukus normalu turėti 7 ligas. Tik reikia išmokti su jomis gyventi, o ne pulti gydyti.

„Turime išmokti gyventi pagal savo amžių. Nėr ko džiaugtis, jei 90 metų senis pasidirbo vaiką ir apsiženijo – reikia iškaršti kailį“, – mano F. Taunytė. Nebent nutiktų kaip jos mėgstamame anekdote: „75 metų vyro draugas klausia: „Kaip tau pavyko tokią jauną mergaitę vesti?“ – „Aš jai pamelavau, kad man jau 90 suėjo“, – atsako šis.“

„Einšteinas sakė: tegu jaunimas nesityčioja iš senatvės, senatvė tai jis pats, jei jam pasiseks. Pasisekė? Džiaukimės. Jei vien gilinsies į savo ligas, galvosi, kokius vaistus gerti, tik blogiau bus. Kai tau 60 ar 70 metų, nenorėk, kad būtų kraujospūdis kaip jauno. Ir aš jau neprimatau, neprigirdžiu, sunkiai vaikštau, visas bėdas, kurias priklauso pagal amžių, turiu. Bet turiu kojas, rankas, nesirgau sunkiom ligom jauna. Pagalba yra ne vaistai, bet gyvenimo būdas, fiziniai pratimai“, – tikina retsykiais pabadaujanti, o šiaip valganti, ką nori ir kiek nori, prisilaikanti senolių mitybos įpročių F. Taunytė.

DŽIUGINA TAI, KĄ DARO

Ji negaili laiko ir pastangų, kad padėtų žmonėms. Suskamba durų skambutis ir gydytoja paprašo atidaryti duris – atvyko vienas ligonis, su kuriuo susipažino pernai vasarą stovykloje. Jas kelerius metus organizuoja kartu su neįgaliųjų draugija – susirenka sunkias ligas bandantys įveikti ne vien vaistais ir tradiciniu gydymu žmonės.

Šiais metais galvojama surengti net dvi stovyklas, vieną tiems, kurie bandys gydytis badaudami, o kitą – kurie norės išmokti taisyklingai maitintis. F. Taunytė dėl to nusprendė net planuotą kojos sąnario keitimo operaciją atidėti. O kol kas su entuziazmu aptarinėja sunkia inkstų liga sergančio vyriškio pagerėjusius tyrimų rezultatus.

Paklausta, kiek laiko per dieną skiria rašymui, gydytoja prisipažįsta nekenčianti griežtos dienotvarkės: „Tik sąžinės graužatis veja prie kompiuterio. Vis galvoju: ką aš darau, reikia eiti rašyti. Bet kažkaip viskas savaime išeina. Dažniausiai prabundu 4 ryto, porą valandų galvoju. Tada vėl miegu iki 8 valandos ar ilgiau. Ką prisimenu atsikėlusi, tą ir užrašau.“

F. Taunytė prasitaria planuojanti dar vieną knygą. Tai bus padorių žmonių iš kaimo, niekam nežinomų, biografijos ir likimai. Mintis kilo susipažinus su trimis kaimo poetais.

„Aš paprastai rašau, nors kritikuoja mane, kad plaukia pasąmonės srautas, tegu plaukia, ką padarysi. Be to, aiškiau pateikiu medicinines žinias, tai žmonėms svarbu. Druskininkuose dvi moterys gatvėje priėjo ir pabučiavo mane. Pasirodo, abi onkologinės ligonės, skaitė mano knygas, laikėsi patarimų, joms pagerėjo, – paaiškina gydytoja. – Prieš keletą metų, paskelbus, kad man paskirta J. Tumo-Vaižganto premija, vienas internetinis leidinys išvadino mane girtuokliaujančia šliundra ir parašė, kad rašytojas grabe apsivers“, – tiesiai rėžia F. Taunytė, šį interviu, jo ėmimo aplinkybes detaliai aprašanti ir savo naujoje knygoje „IEŠKAU TIKRO LIETUVIO“.

 

 


Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)