Turkijos žurnalistika už grotų

Balandžio pradžioje paskelbtame tyrime Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) atstovė žiniasklaidos laisvei Dunja Mijatović pranešė, kad šiuo metu Turkijoje įkalinti 57 žurnalistai – daugiausia remiantis kovos su terorizmu įstatymais. Dar vienuolikai Turkijos žurnalistų pateikti kaltinimai, tad netrukus bendras jų skaičius gali dvigubai viršyti Irano ir Kinijos rekordus. 2010 m. gruodžio duomenimis, kiekvienoje iš šių šalių kalėjo po 34 žurnalistus. Negana to, D. Mijatović skaičiavimu, žurnalistams Turkijoje iškelta dar maždaug 700–1000 bylų.

Tokia padėtis netoleruotina jokioje šalyje, o ypač demokratinėje valstybėje, siekiančioje narystės Europos Sąjungoje ir pripažįstančioje saviraiškos laisvę kaip vieną iš pagrindinių teisių. Dėl to Turkijos elgesys verčia suabejoti ne tik jos troškimu, bet ir gebėjimu įsipareigoti pamatinėms ES vertybėms.

Su kurdų ir marksistų organizacijomis susiję žurnalistai nuolat susiduria su kaltinimais pagal Turkijos kovos su terorizmu įstatymus, ir ESBO tyrimas atskleidė, kad jiems taikomos vienos griežčiausių bausmių. Vienas kurdų žurnalistas buvo nuteistas 166 metų laisvės atėmimo bausme. Dar keliems prokurorai siūlo – giliai įkvėpkite – 3 000 metų laisvės atėmimo bausmes.

Daugelio Vakarų atstovų dėmesys Turkijos elgesiui su žurnalistais išaugo po masinių suėmimų vadinamojoje „Ergenekon“ byloje, iškeltoje dėl tariamo sekuliariųjų ultranacionalistų sąmokslo nuversti Turkijos vyriausybę. Nors į bylą įpainiota daug karininkų ir akademikų, dėmesys vis labiau krypsta į žurnalistus.

Vienas iš kaltinamųjų dalyvavus sąmoksle – dienraščio „Milliyet“ tiriamosios žurnalistikos atstovas Nedimas Şeneras, išleidęs knygą apie saugumo tarnybų ir 2007 m. įvykdytos Turkijos armėnų žurnalisto Hranto Dinko žmogžudystės sąsajas. 2010 m. Tarptautinis žiniasklaidos institutas (TŽI) suteikė N. Şenerui Pasaulio žiniasklaidos laisvės didvyrio vardą. Praėjusį mėnesį jis buvo suimtas ir įkalintas ir, oficialiais duomenimis, yra kaltinamas priklausymu ginkluotai teroristinei organizacijai, siekiančiai nuversti vyriausybę.

Kitas puolamas žurnalistas – Ahmetas Şıkas, kuris jau buvo persekiojamas už bendraautorystę rašant knygą, kritikuojančią valdžios susidorojimą su „Ergenekon“ organizacijos sąmokslu. Teigiama, kad pastaruoju metu A. Şıkas rengė kitą leidinį apie tariamą islamistų grupuotės įtaką Turkijos policijai, kuris taip ir nebuvo išspausdinta, nes praėjusį mėnesį vyriausybė nurodė kūrinį konfiskuoti.

Visų žurnalistams iškeltų bylų bendras bruožas yra tai, kad tariamus faktus gaubia paslaptis, o vyriausybė atsisako pateikti nusikaltimų arba nusikalstamų organizacijų egzistavimo įrodymus. Negana to, valdžios atstovai netgi atsisako informuoti teisiamuosius (kartais teismai vyksta slapta) arba jų advokatus apie jiems pateiktus kaltinimus.

Į šią kafkišką istoriją patekę žurnalistai metų metus praleidžia už grotų, kol gauna galimybę atsakyti į jiems metamus kaltinimus. Baimės debesys kaupiasi su kiekviena krata ir suėmimu.

Turkijos vyriausybė kartoja esanti įsipareigojusi užtikrinti spaudos laisvę, nors tuo pačiu metu žlugdo šia teise besinaudojančiųjų motyvaciją. Atsižvelgiant į įkalintų žurnalistų skaičių ir tai, kad jie visi kritikavo valdžią, sunku susilaikyti nuo išvados, kad žurnalistai puolami dėl savo darbo.

Susirūpinimą išsako ne tik spaudos laisvę ginančios organizacijos, kaip TŽI, bei žurnalistai, kaip kad Laisvės žurnalistams platforma (organizacija, atstovaujanti Turkijos vietos ir nacionalinėms žiniasklaidos agentūroms), bet ir žinomos tarptautinės institucijos. JAV misija prie ESBO ir Europos Komisija kartu su D. Mijatović pareikalavo Turkijos vyriausybės nedelsiant nustoti bauginti žiniasklaidą ir laikytis ESBO nustatytų pagrindinių įsipareigojimų dėl žiniasklaidos laisvės. Jungtinių Tautų vyriausiasis žmogaus teisių komisaras paragino Turkiją užtikrinti nuomonių ir saviraiškos laisvę.

Net Turkijos prezidentas Abdullah Gülas neseniai paragino „prokurorus ir teismus kruopščiau vykdyti savo įsipareigojimus ir saugoti žmonių garbę ir teises.“

Turkija atlieka itin svarbų vienijantį vaidmenį tarp Rytų ir Vakarų, ir yra pateikiama kaip įrodymas, kad islamas suderinamas su demokratija. Tačiau toks didelis žurnalistų suėmimų skaičius griauną šį įvaizdį.

Žurnalistų teisė teikti informaciją jautriomis temomis, įskaitant nacionalinį saugumą, yra fundamentali. Asmenys, nesusiję su nusikalstama veikla, neturėtų būti suimami, kalinami ar kaip nors kitaip persekiojami arba bauginami dėl savo darbo. Tuo tarpu kaltinamieji neteisėta veikla turi būti teisiami skaidriai ir sąžiningai. Byloje turi būti pateikti įrodymai, o kaltinamiesiems – kaltinimai ir suteikta galimybė apsiginti.

Tiriantys vyriausybės veiklą ir ją kritikuojantys žurnalistai yra ne ardomąja veikla užsiimantys šmeižikai, o tikrieji patriotai, nes jokia demokratinė valdžia negali apsieiti be atviro ir nepriklausomo viešosios politikos vertinimo, kurį žurnalistai užtikrina. Jei Turkija, būdama viena įtakingiausių regiono valstybių ir turinti itin seną kultūrinį paveldą, tikrai nori prisijungti prie Europos, užimti teisėtą vietą pasaulio arenoje ir išsaugoti demokratines vertybes, jos vadovai privalo paisyti žiniasklaidos laisvės.