Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena – ir žurnalistų profesinė šventė. Per šventes įprasta džiaugtis, pasigirti, laukti komplimentų. Tačiau atsimenant Atgimimo laikų laikraščių tiražus, gerokai prašokdavusius 100 tūkstančių egzempliorių, gali apimti ir nostalgiškas sielos niežulys: kodėl šiandien yra ne taip?
Juk ne tiktai tiražai sumažėję. Skaitytojai ir televizijos žiūrovai, dar neseniai beatodairiškai pasitikėję žurnalistais ir juos garbinę, vis dažniau prikabina spaudos ir eterio broliams menkinantį epitetą „žurnaliūga“, prikiša, kad „ketvirtoji valdžia“ pernelyg įsijautė į visagalės vaidmenį. Ne taip seniai atšventusi savo išsilaisvinimo šimtmetį lietuviška žiniasklaida (žinoma, toli gražu ne visa) bet kokį draudimą ar suvaržymą puola traktuoti kaip spaudos laisvės persekiojimą.
Deja, Lietuvos spauda ir televizijos ryškiai bulvarėja. Skaitytojai vis dažniau šiurpinami lavonų nuotraukomis pirmuosiuose laikraščių puslapiuose. Kruvinų, detaliai atpasakotų nusikaltimų istorijų, išpūstų skandalų nešykšti komercinės televizijos. Pastaruoju metu imtasi ir auditorijos „seksualinio švietimo“ – laikraščiuose, interneto portaluose atsirado itin intymių temų, kurias dar vakar poros aptarinėdavo seksologo kabinete, negirdint pašalinėms ausims.
Dabar dažniausiai prenumeruojamas ar perkamas vienas spaudos leidinys. Taigi statistinio vidutinio skaitytojo poreikiai tapo itin margi. Niekur nedingo toji auditorija, kuri prieš keliolika metų mielai skaitydavo įžūliu chamizmu ir iš piršto laužtais skandalais garsėjusią „Europą“. Žmonėms rūpi, kas su kuo miegojo, kas nusižudė dėl meilės, garsenybių skyrybos, vedybos, buitis. Tačiau Lietuvoje tebėra ir daug reiklių, išsilavinusių skaitytojų, norinčių ne pigių paskalų, o rimtos visuomeninių, politinių, kultūrinių įvykių analizės.
Rimtoji periodinė spauda yra brangi, nes jos tekstai reikalauja nemažų laiko sąnaudų, profesionalių autorių. O žiniasklaida dabartinėje Lietuvoje yra verslas. Ji turi ne tik tenkinti visuomenės informacijos poreikį, bet ir gauti pelną. Jei ignoruos rinkos ir konkurencijos dėsnius, nugrims į dugną.
Ar yra vaistų nuo žiniasklaidą apėmusios „geltos“? Institucijos, kontroliuojančios žurnalistinę etiką, tegali pamoralizuoti ir pabarti. Skaitytojai gali pademonstruoti savo neigiamą požiūrį tik nepirkdami laikraščio ar perjungdami kanalą. Nubausti gali vien teismas. O su rekomendacinio pobūdžio nurodymais etikos pažeidėjas gali elgtis kaip tinkamas – nekreipti dėmesio, pasišaipyti, užvesti demagogiškas diskusijas. Pavyzdžiui, apie tai, kad brutalaus turinio vaizdų užtektinai yra mūsų akis ir ausis pasiekiančioje informacijoje apie teroristų išpuolius, karą Afganistane.
Tačiau pastarųjų įvykių atspindėjimą lemia neišvengiama būtinybė bei viešasis interesas. O koks yra viešasis interesas į laikraščio puslapius dėti avarijoje žuvusio žmogaus nuotrauką, kapstytis po asmenines žmonių tragedijas?
