Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną įprasta apmąstyti, kiek per metus pagerėjo ar pablogėjo lietuviškos žiniasklaidos sąlygos, kiek kartų politikai tiesė ranką cenzūros rimbo link. Ne toks dinamiškas, ramesne vaga tekantis literatūros žodžio pasaulis visada atrodydavo pernelyg lėtas, kad per metus kitus išgyventų kokias ryškias permainas; pernelyg saugus, kad jam galėtų kilti didelių grėsmių. Pastaraisiais metais padėtis ėmė keistis.
Dėl pakeistų PVM, autorinių sutarčių mokesčių tarifų, paprasčiausio piktnaudžiavimo, kai, pvz., kartojamo tiražo bestseleriai ar valstybės perkami vadovėliai – nepagrįstai brangūs, kokybiškos knygos tapo daiktais, kurių skaičius namų bibliotekoje byloja ir apie savininko materialinę padėtį.
Leidyklų atstovai tikina: rinka atsigauna, lietuviai vėl perka knygas. Perka, tačiau daugiausia – per skelbiamas akcijas (kurios tikrai geroms knygoms, žinoma, taikomos rečiausiai) ir prieš šventes.
Perka daugiausia rinkose dominuojančios verslo grupės, valdančios knygų rinką nuo leidimo iki platinimo, knygynuose. Milžinų pašonėje esantys smulkieji knygynai blaškosi ties išlikimo riba, ieškodami savo nišų – specializuotų leidinių studentams, ezoterinės ar savilaidos literatūros, prekybos nenaujomis knygomis.
Ekonominiai smūgiai knygų leidėjus užklupo nespėjusius pakilti iš vertybių nuosmukio.
Užsienio autorių kūrinius dabar verčia kiekvienas, bent kiek išmokęs kalbą. Jų tekstus spaudinančioms leidykloms ne itin svarbu kokybė. Knygų versle nemadingi ne tik profesionalūs, nors gal kiek brangesni bei lėčiau dirbantys literatūros vertėjai, bet ir redaktoriai.
Skaitytojai, anksčiau gerokai erzinęsi dėl dėmesį blaškiusių redaktoriaus ar vertėjo pastabų knygos puslapiuose, šiandien jų ieško prieš pirkdami knygą: kaip kūrinio vertimo ir leidybos kokybės ženklo. Dažniausiai – veltui. Juk knygą tereikia gražiai išleisti, viršelyje parašyti stebuklingą žodį „bestseleris”, padėti ją į perkamiausių knygų lentyną – ir ji tikrai neliks nepastebėta.
Vaikiškų knygų lentynos lūžta nuo galybės pasakų rinkinių, kuriuose – klasikinių kūrinių nė iš tolo neprimenančios pasakos, verstos iš tarpinių kalbų, primityviai nusausintais tekstais. Tokių knygų leidyba klesti nevaldoma: leidyklos – laisvi ūkio subjektai, kuriuos myriop pasiųsti gali tik skaitytojai.
Kol pavargusi nuo beldimosi į leidėjų sąžinę Literatūros vertėjų sąjunga savo profesijos garbę bandė palaikyti sodindama geriausiąjį į Metų vertėjo krėslą, gėdingai verčiančius – atbaidyti Mozės ragų antipremija, mokesčiais pažaidusi valstybė jų globėjui šventajam Jeronimui sudavė tiesiai į paširdžius. Geri vertėjai jaučiasi nebereikalingi it kokios senos spausdinimo mašinėlės, tačiau dirbti konvejeriui ar atmestinai negali. Išgyventi iš siūlomų honorarų (atskaičius duoklę valstybei) – taip pat.
Rašantys savas knygas be analogiškų finansinių spąstų ilgai jautė kartėlį dėl leidyklų prioritetų. Ar ilgai truks, kol juos ims graužti ir savicenzūros kirminas? Ne tas sąžinės sargybinis, neleidžiantis rašyti neprofesionaliai. Tas, kuris saugos nuo trumparegių „visuomenės veikėjų”, dėl savireklamos galinčių vaidinti didelius patriotus ir ginti šalį nuo valstybės saugumui esą kenkiančias knygas rašančių mokslo daktarų. Kokias tuomet knygas skaitysime? Mąstyti neverčiančias nežinia kieno parašytas, nežinia kieno išverstas pasakas gražiais paveikslėliais?
