Šventės susijusios su tam tikru tuštumos pojūčiu. Žinoma, išskyrus tas, kurios – priešingai – išvilioja žmones į gatves ir aikštes. Tačiau ilgieji savaitgaliai ar Velykos ištuština gatves. Kas išsivažinėja, kas užsidaro su šeimomis, mišrainėmis ir televizoriais, miestas tampa erdvus, miegūstas, lėtas, net politinės ir kitokios aistros atrodo pasitraukia iš regos zonos, galima klaidžioti po Kauną, ilsėtis ar atradinėti sau naujas erdves.
Kadaise taip klaidžiojau po Lvovą. Stebino tai, kad mieste nesimatė ne tik žmonių, bet ir suoliukų. Miestai be suoliukų nemyli savo žmonių, stengiasi iš viešųjų erdvių sugrūsti juos į privačiąsias. Galvojau apie tai antrąją Velykų dieną vaikščiodamas šalia Viešosios bibliotekos, kur neretas suoliukas primena geležinius ichtiozauro griaučius, skirtus gąsdinti, bet ne sėdėti. Nežinau, ar kas ruošiasi tuo pasirūpinti, bet jau būtų pats laikas.
O savivaldybė štai vietoj suoliukų remonto ruošiasi statyti kiną. Na, tokios ištuštėjusios gatvės ar parkai tikrai tiktų naujosios Kauno kino studijos „Šerifas rodo” masuotėms. Nereikėtų vaikyti smalsių miestiečių ir jokia atsitiktinė višta į kadrą nepatektų. Pirmojo filmo idėją jau žinome, įdomu, kas bus kuriama toliau. Veikiausiai kokie šiuolaikiški vesternai. Įsivaizduokime pirmąjį kadrą: vėlus vakaras, Kauno kelių policijos automobilių stovėjimo aikštelė. Vos įžiūrimas pareigūno siluetas paslapčia kaišioja po kolegų bagažines pilstuką, kontrabandines cigaretes, „Chanel” falsifikatus ir kitus gerus daiktus. Staiga iš už kampo išlekia šerifas ant balto dviračio, šauniai nuo jo nušoka ir žaibiškai sutvarko niekdarį, paglostydamas kumščiais abu žandus ir pacituodamas šį bei tą iš Biblijos, šį bei tą iš Baudžiamojo kodekso. Kaune pats gyvenimas neretai įdomesnis už kiną, tik imk ir filmuok. „Kaunas yra kino dekoracija”, – kaip teigia etatinis naujosios kino studijos darbuotojas. Sunku nesutikti.
Šiek tiek įdomu, kaip „kino dekoracijoje” jausis tie tūkstančiai miesto svečių, suplūsiantys čia į Hanzos dienas ir krepšinio čempionatą. Ir kur jie visi gyvens. Viešbučiuose vietų aiškiai stokojama. Yra mieste dar viena apgyvendinimo galimybė – nuomojami butai, dažniausiai naudojami slaptiems romantiškiems susitikimams. Gali juos nuomotis savaitei, o gali ir trims valandoms. Tokių mieste labai daug, ne visi jie legalūs. Galbūt galimybė priimti miesto svečius paskatins juos legalizuotis, šiaip ar taip, tai rimtas konkurentas nepigiems Kauno viešbučiams.
Neaiški ir pačios „Žalgirio” arenos atidarymo data. Veikiausiai pirmųjų rungtynių išvakarėse darbininkai dar klijuos paskutines plyteles ar įsukinės lemputes tualetuose. „Areną leiskite pabaigti mums”, – prašo konservatoriai. Tai ko neleidus? Tegu eina ir pabaigia, darbo rankų ten nebus per daug.
Tokios mintys sukosi galvoje, klaidžiojant po ištuštėjusį povelykinį Kauną. Tačiau didžiausia nuostaba laukė tos dienos kelio gale. Pirmąsyk išvydau vieną naujausių mažosios plastikos šedevrų – skulptūrą „Lietuvos futbolininkas” šalia Futbolo akademijos P.Vileišio aikštėje. Net negalvojau, kad tokia skulptūra dar įmanoma XXI a. Per studentiškus karnavalus – gal, bet čia juk „visu rimtumu”. Na, jei nematėte, aplankykite. Labai juokinga. Waltas Disney‘us džiaugtųsi išvydęs.
Vladimiro Beresniovo piešinys: Būti ar nebūti?
