Aktorius Rimantas Bagdzevičius keičia savo amplua kaip pirštines. Čia jis vaidina spektaklyje, čia – seriale, o čia, žiūrėk, veda naują televizijos laidą. Naujausias jo iššūkis – TV3 atkuriamosios dokumentikos laida „Skubi pagalba 112”.
– Kodėl ėmėtės šios laidos vedėjo pareigų?
– Pasiūlė, ir šitas pasiūlymas man buvo įdomus. Man įdomu viskas, kas ekstremalu arba susiję su žmonių likimais.
– Vadinasi, jums buvo įdomu vesti ir laidą „Ekstrasensų mūšis”?
– Be galo. Tokią laidą jau buvau matęs per Rusijos televiziją. Magėjo pamatyti tuos ekstrasensus iš arčiau. Domiuosi ezoterika, todėl norėjau sužinoti apie nežinomas žmogaus galias, kurių mokslas neištiria. Žmogui duota daug ką jausti, tačiau neaišku kaip. Mes turime daugybę ne tik nepanaudotų smegenų, bet ir nepanaudotų psichinių galių. Iš tikrųjų apie save žinome labai mažai.
– Ko, jūsų nuomone, reikia gerai televizijos laidai padaryti?
– Talento ir pinigų. Aktoriaus galimybės patikrinamos teatre, rimtuose darbuose. O kad tu sušmėžuoji, ką nors pabandai, ką nors pakalbi televizijoje, nemanau, kad tai kas nors ypatinga. Labai retai televizijoje yra laiko sukurti meniniam ar kultūriniam įvykiui.
– Kokios laidos negalėtumėte vesti?
– Tokios kaip „Kakadu” ir juokingų konkursų.
– Vaidinote serialuose „Naisių vasara”, „Nekviesta meilė”, „Amžini jausmai”, „Garbės kuopa”. Ko reikia, kad serialas būtų įdomus?
– Gero scenarijaus ir gero režisieriaus. Dar protingo prodiuserio, kuris išmano tą darbą ir moka apgalvotai investuoti pinigus. „Nekviesta meilė”, „Naisių vasara” žmonėms patinka. Saulius Balandis išmano režisieriaus amatą, dirba išradingai.
– Ar po serialų gavote žiūrovų laiškų?
– Ne. Žmonės jau supranta atstumą tarp aktoriaus ir jo kuriamo personažo. Bet išgirstu gerų žodžių. Man smagu, kai prieina koks vyriškis ar močiutė ir pagiria: „Gerai tu ten darai.”
– Esate sakęs, kad serialas keičia aktorių likimus. Kad daugiausia džiaugsmo teikia meilė ir darbas. Ką turite omenyje – kuri nors kolegė pakeitė jūsų likimą?
– Visko gali būti. Bet apie tai nešnekėkime – tai reikia saugoti.
– Jūsų kelyje kino filmų nedaug. Kodėl?
– Kai grįžau iš kariuomenės, nusifilmavau juostoje „Nesėtų rugių žydėjimas”, po jos, atrodė, na, dabar bus svaiginanti karjera. Kai kurių filmų neatsimenu net pavadinimų. Na, koks skirtumas? „Raudonmedžio rojus”, kuriame vaidinau, – pirmasis Lietuvos televizijos videofilmas. Tada buvo pradžia, buvo labai įdomu dirbti.
– Kokiame filme atsisakytumėte filmuotis?
– Apie ateivius. Dar – apie tinklažmogius ir supermenus. Man juokingi fantastiniai filmai ir tie supermenai. Bet gal būtų įdomu vaidinti filme apie Rytų dvikovas. Labai norėčiau, kad už mane kas nors visa tai darytų, o aš būčiau tarp tų „pacanų”.
– Gal norėtumėte Džeimsą Bondą vaidinti?
– Neee, nuobodu. Bet Bruce’ą Lee – taip. Norėčiau apgauti žiūrovus. Mano ten būtų tiktai galva, o kautųsi kinai. Sakytų, vot Bagdzė gerai įvaldęs kovos meną. Vienas smagiausių dalykų aktoriaus profesijoje – mistifikacija.
– Koks gero spektaklio receptas?
– Talentinga komanda, turinti laiko repetuoti.
– Kuriuo spektakliu esate labiausiai patenkintas?
– Turbūt „Vyšnių sodu”, kuris dar rodomas. Jame vaidinu Gajevą. Tam spektakliui – 20 metų, ir vis dar salė pilna. Manote, viską atsimenu? Aš nerenku apie save jokios informacijos, bibliografijos, nekolekcionuoju suvaidintų pjesių. Visa tai – nesąmonė.
– Kada nors gailėjotės, kad pasirinkote aktoriaus profesiją?
– Nė kiek. Anais laikais turbūt tai buvo viena laisviausių profesijų, nepriklausoma. Būdavai pagarbiai įrašomas į aktorių šeimą. Tai buvo nedidelė šeima, kur vienas kitą pažinojo ir mylėjo.
– Kokios svajonės neįgyvendinote?
– Nepastačiau nė vieno filmo. Bet dar yra laiko.
– Esate azartiškas žmogus?
– Azartiškas. Bet aš nelošiu.
– Ar norėtumėte išmokti lošti bridžą? Gerai uždirbtumėte bridžo turnyruose.
– Gal kada nors taip ir darysiu. Tačiau tam turi būti viena sąlyga – kad jau visiškai būtų neįdomu dirbti tai, ką darau, ir gyventi. Tada bridžas gal būtų tinkamas.
– Ar dar papsite pypkę?
– Kol kas ji guli padėta. Visos pypkės, apie šešiasdešimt. Pypkiavau, bet jau koks pusė metų, kai nepypkiuoju.
– Kodėl?
– Nesinori. Bet dar esu pypkininkų kolegijos narys, teisėjauju Lietuvos pypkininkų čempionatuose. Lietuviai pypkiuoja gerai. Jų rekordas – per dvi valandos. Mano – pusė valandos. Pasaulio čempionai ilgiau kaip tris valandas pypkiuoja tą vieną pypkutę.
– Koks jūsų požiūris į pinigus?
– Mėgstu juos leisti.
– Kokiems tikslams?
– Jei jų būtų daug, tai ir mąstyčiau, kokiems tikslams. O kai jų yra tiek, kiek uždirbi, tai ir leidi eidamas pro šalį. Pavyzdžiui, knygynuose.
– Vis dar skaitote popierines knygas?
– Popierines. Pastaruoju metu vartau Ingmarą Bergmaną. Turbūt esu ne ką mažesnis bibliomanas nei šiaip skaitytojas. Turiu krūvas knygų, kurių neperskaičiau iki šiol. Gal kai pajusiu, kad jau esu nereikalingas, išvažiuosiu į kaimą. Ten pilna apleistų pastatų – atidarysiu biblioteką.
– Ar jus yra labai įskaudinusi moteris? Kaip?
– Yra, aišku. O moterys negali įskaudinti? Bet tai – ir vėl asmeninis gyvenimas.
– Gal prisimenate kokią ypatingą moters dovaną, laišką, gautą po spektaklių, premjerų?
– Kartą mes, Kauno teatras, gastroliavome Vilniuje su spektakliu „Raudona ir ruda”. Po spektaklio budėtojas sako: „Čia jums paliko dovanų.” Atidariau maišelį, o ten – daugybė saldainių „Meška šiaurėje”. Man ir mano kolegai. Apsidžiaugėme. „O kas paliko?” – klausiame. „Ai, tokie du vyrukai”.
Kaune dovanėlę į namus atnešdavo toks mažas berniukas. Kaip jis lipa laiptais, eina durų link – tada gyvenau bendrabutyje teatro kieme – stebėdavo dvi merginos. Dovanėlė būdavo mažutė, labai gražiai supakuota. Man tai būdavo didžiulė intriga. Išpakavęs rasdavau saldainį, suvenyrą, o kartą buvo labai graži taurė. Kažkur tą taurę turiu iki šiol.
– Ir per tiek metų taip ir neišsiaiškinote tos intrigos?
– Būtų įdomu susitikti ir pasikalbėti, kaip mes gyvename dabar. Tos dvi merginos, mažasis berniukas ir aš – tuometis Kauno dramos teatro aktorius.
Nuotraukoje: Auksinį gyvenimo jubiliejų pažymėjęs aktorius, Radijo ir televizijos komisijos narys A Rimantas Bagdzevičius
Vido Mačiulio nuotr.
