2019 m. rugsėjo 21 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Vilma Srėbaliūtė: Gyvenimas yra gražus!

Žurnalas "Edita+Geri patarimai"

Skucas_II.jpgTaip jau yra – žmonės, kuriuos likimas dažniau muša, nei glosto šypsosi plačiau, randa daugiau priežasčių kuo nors pasidžiaugti, labiau sutelkia savo fizines ir dvasines jėgas, gali didžiuotis didesniais pasiekimais. Mūsų pašnekovai – ne išimtis: staiga užgriuvusios bėdos jiems tapo durimis, už kurių atsivėrė naujos gyvenimo perspektyvos.

Kęstutis Skučas, LKKA Taikomosios fizinės veiklos katedros docentas, socialinių mokslų daktaras: „Neįgaliu nelaikau savęs nei šeimoje, nei gyvenime, – šypteli sportiško sudėjimo šiltų akių vyras, su kuriuo bendraudama sunkiai galiu patikėti, kad jis patogiai įsitaisęs ne ant kėdės, o specialiame vežimėlyje. – Juk tik nuo mūsų pačių priklauso, kokius save pateikiame aplinkiniams ir kokios reakcijos iš jų tikimės.“

 Prieš daugelį metų Kęstutis įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti anglų kalbos, netrukus išėjo į armiją neįtardamas, kaip netikėtai susiklostys jo gyvenimas. Tarnaudamas Archangelsko srityje, jis kęsdavo spiginantį šaltį, dažnai peršaldavo. Galiausiai tenykščiai gydytojai įtarė stuburo auglį, jį operavo, tačiau tai situaciją dar labiau apsunkino.

„Tada nesuvokiau, kokia nelaimė mane užgriuvo. Ligos diagnozė buvo slepiama, sveikata sparčiai blogėjo. Laimei, tėtis buvo atsiųstas į komandiruotę būtent į Archangelską ir jis dėjo visas pastangas, kad būčiau pervežtas į Leningrado karo ligoninę. Mane palaikė ne tik šeima (į Archangelską tėvai atsivežė net mažąjį, vos penkerių metukų brolį), bet ir įgimtas optimizmas bei tikėjimas, kad mano liga – ne pats blogiausias dalykas, kuris galėtų man atsitikti“, – daugiau nei dvidešimties metų senumo įvykius prisimena Kęstutis. Situacija buvo kritinė, Kęstutis iškentė gausybę procedūrų ir medicininių intervencijų, kol galiausiai paaiškėjo, kad į namus teks grįžti ne savo kojomis. Tiesa, jį įkvėpė Leningrado gydytojų mintys, kad žmogaus galimybės yra neišemiamos. Greitai jis suvokė, kad būtent sportas gali jam padėti.

 „Liga ir operacijos mane nualino, buvau labai silpnas, tačiau daviau sau žodį, kad treniruosiu kūną iki devinto prakaito, kol išspausiu iš savęs viską, ką galiu, ir atsistosiu ant kojų“, – prisimena Kęstutis. Ar jis nepyko ant medikų, kad būtent per jų neapdairumą pateko į tokią bėdą? „Ant gydytojų nepykau, tačiau aplinkinių požiūris, kad esu silpnas ir niekam tikęs, pažadino vidinį pyktį ir ryžtą įrodyti, kad visi žmonės savo prigimtimi yra vienodi, nepaisant to, ar jie vaikšto, ar sėdi vežimėlyje, kad net ir tokioje padėtyje galima daug pasiekti gyvenime. Tai mane įkvėpė siekti savo tikslų su dar didesniu užsispyrimu ir polėkiu, – tikina pašnekovas. – Juk jei būčiau nusiteikęs, kad situacija beviltiška, o mano padėtis – be išeities, tuomet būčiau užsiblokavęs. Kai emocijos rimsta, dažnai viskas pakrypsta tinkama linkme. Šiandien galiu tik patvirtinti, kad bet kokioje situacijoje galima rasti sau palankią išeitį. Man tokia išeitimi tapo sportas.“

Tiesa, iš pradžių Kęstutis atidėjo mokslus, nes praėjo visą reabilitacijos kursą, kad sveikata pagerėtų. Sportas tapo galimybe atkurti sutrikusias organizmo funkcijas ir jį stiprinti. Vėliau, jau sustiprėjęs, Kęstutis ėmė siekti rezultatų. „Sportuodamas ir siekdamas rezultatų, jautiesi stiprus, nes jauti, kad kūnas dirba, tvirtėja, kol pagaliau suvoki, kad gali daug ką nuveikti, nepaisydamas negalios. Tvirtėji ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai, formuojasi valia, atkaklumas, charakterio tvirtumas. Juk visi žmonės savo prigimtimi turi galią susitelkti savyje ir siekti savo tikslo.“ Beje, Kęstutis buvo pirmasis studentas su negalia Kūno kultūros akademijoje. Šiandien jis dirba mėgstamą darbą ir, kiek įmanoma, stengiasi padėti užkluptiems negalios žmonėms. Be to, jis yra Lietuvos vežimėlių krepšinio rinktinės vyriausiasis treneris. O 2004 m. Atėnų parolimpinių žaidynių plaukimo rungtyje jis laimėjo sidabro medalį.

Kęstutis šypsosi, kai žmonės skundžiasi gyvenimu, nors nėra patyrę sukrečiančių dalykų, gyvenimą pasukančių 180o kampu. Suprantama, kaip ir bet kurio žmogaus gyvenime, jam taip pat pasitaiko nelengvų dienų ar sudėtingų situacijų. „Jei kyla rūpesčių, atsakymų pirmiausia stengiuosi ieškoti savyje,– sako Kęstutis, – ir visada galvoju, kaip galėčiau pakreipti situaciją sau palankia linkme.“

Dažniausiai jis pakylėja sau ūpą galvodamas, kad „aš galiu kaip ir tu, nors man pasiekti tai galbūt ir sunkiau.“ O kadangi Kęstutis jaučia ir stiprią šeimos – žmonos Renatos ir dukrų Skaistės ir Ugnės – palaikymą, jis neieško nė mažiausios priežasties sakyti, kad jo gyvenimas nesusiklostė taip, kaip norėtųsi. Jam gyvenimas yra gražus čia ir dabar, jis pilnas vilčių ir tikėjimo, kad ateityje bus tik geriau.

Nuotraukoje: Lietuvos kūno kultūros akademijos Taikomosios fizinės veiklos katedros docentas, socialinių mokslų daktaras Kęstutis Skučas


Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)