2019 m. rugsėjo 21 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Kelyje į save. Raimondas Narkus - „Gyvenimo meno“ mokytojas

Vilma SRĖBALIŪTĖ, "Edita+Geri patarimai"

008_Vilma_2_II.jpgGali apkeliauti visą pasaulį, tačiau vargu ar patirsi tiek kvapą gniaužiančių potyrių, kaip kelionėje į save. Taip, ji nėra lengva, tačiau būtent joje stiprėja mūsų tikėjimas, suteikiantis jėgų ir ryžto, neleidžiantis abejoti savimi ir žmonėmis, leidžiantis patirti ramybę ir gyvenimo pilnatvę.

„Kasdien vis skubame pirmyn. Mes žiūrime arba į priekį, kur nueisime, arba atgal, kur jau buvome. Dabarties iki galo taip ir neišgyvename. Dėl to mūsų gyvenimuose daug sumaišties, nerimo, nepasitenkinimo. O jei nors minutei sustotume ir susimąstytume: kas aš esu? ko atėjau į šį pasaulį? koks yra mano tikslas? – ir pradėtume ieškoti atsakymų, labai sau palengvintume, atrastume gerokai šviesesnių spalvų“, – sako Raimondas. Žmogaus egzistencijos klausimai Raimondui parūpo dar vaikystėje. Nuo mažens jis jautė poreikį dažniau pabūti vienas su savo mintimis, sekti ir analizuoti savo gyvenimo įvykius. Tačiau prieš du tris dešimtmečius ezoterinės literatūros rasti buvo sunku, tad dvasinis kelias prasidėjo nuo pažinčių su žmonėmis, kurie rinkdavosi diskutuoti savęs ir pasaulio pažinimo temomis. "Sąmoningumas augo, ilgainiui pradėjau suvokti, kad trūksta žinių ir kad vienas toliau eiti nebegaliu, reikia mokytojo", – pasakoja Raimondas.

 Tada draugai ir pakvietė ateiti į "Gyvenimo meno" kursus, kur jis išmoko jogos pratimų, kvėpavimo technikų, pradėjo medituoti. Ėmė kryptingiau eiti keliu į save, kuriuo vedė mokytojas, "Gyvenimo meno" įkūrėjas Šri Šri Ravi Šankaras. "Mano gyvenimas tapo daug aiškesnis, tai suteikė vidinės ramybės, atsirado tikslas. Šiandien mokoma, kaip žmogui pragyventi, sukaupti lėšų, bet nesakoma, dėl ko ir kaip gyventi. Daugeliui žmonių gyvenimas atrodo pilkas ir beprasmis, jie nebeturi tolimų tikslų, – aiškina pašnekovas. – Manyti, kad laimės suteiks pinigai, daiktai, socialinė padėtis, – tai nuolat gyventi iliuzijoje.“

Laimę pasiekti gali tik pažindamas save, o kelias į tai nuo pat pradžių iki pabaigos yra džiaugsmingas, gyvybingas. Raimondas prisimena: "Atsiradus pokyčiams gyvenime, protas maištavo, priešinosi, bet visa savo esybe jutau, kad einu teisingu keliu. Po to pradėjau suvokti, kad kiekvienas žmogus yra nuostabus deimantas, tik streso ir įtampos apneštas dulkėmis, kurias reikia nušluostyti. Ir jis vėl spindės...“

Bet ar tame kelyje neapima abejonės, nusivylimas? „Na, tai panašu, lyg vaikščiotum po tankų mišką, – šypsosi mokytojas. – Kur žengsi – brūzgynai. Nežinai, kur eiti – tai gąsdina, liūdina, kelia nerimą. Tačiau, kai pasilypėji ant kalno, pamatai daug takų takelių, vedančių iš miško. Tuomet į brūzgyną leidiesi kupinas vilties, o kelionė tampa lengva ir džiaugsminga.“ Sunkūs gyvenimo periodai, sako Raimondas, būtini mums augti, jie mus stiprina. Kai pradedi eiti išminties keliu, labiau suvoki save, kitaip reaguoji ir į nemalonias ar sudėtingas situacijas – tiesiog su jomis nebesitapatini, matai viską platesniame kontekste.

Šiandien Raimondas, jau pats būdamas „Gyvenimo meno“ mokytoju, gali pasakyti, kad svarbiausia yra mokėti atleisti, susigrąžinti vaikišką šypseną, natūralumą, užpildyti savo gyvenimą besąlygiška meile ir džiaugtis, kad esi čia ir dabar.

Nuotraukoje: Publikacijos autorė, žurnalo "Edita+Geri patarimai" darbuotoja, LŽS narė Vilma Srėbaliūtė

 

 


Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)