2020 m. vasario 24 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Į premjerą ar į bulviakasį?

Rūta KANOPKAITĖ, žurnalas "Šeimininkė"

Kanopkait____nauja__II.jpgTarptautinės teatro dienos išvakarėse norėjau lakioje frazėje „Teatras prasideda nuo rūbinės“ pakeisti vieną žodį: vietoj rūbinės įrašyti publikos. Gaila, bet pasitempusios, tvarkingos publikos spektakliuose, net premjeriniuose, ir koncertų salėse mažėja. Ir krizė čia niekuo dėta. Galimybių gražiai apsirengti (kad ir iš „Humanos“ už keliolika litų) šiandien tikrai daugiau nei sovietmečiu. Nekalbu jau apie tai, kad išsiplauti galvą ar nusivalyti batus prieš išeinant į žmones tikrai nėra didelė investicija.

Įsigalėjus aprangos (kaip ir kitų buities sričių) demokratijai, daug kas ėmė pataikauti savo patogumui ar paprasčiausiam tingėjimui. Galima pateisinti studentą, žiūrintį operos spektaklį su džinsais ir sportbačiais – gal neturi kitų drabužių, gal atbėgo tiesiai po paskaitų. Tačiau ar tokios indulgencijos nusipelno jau savarankiškai gyvenantys žmonės, kurie eina į kultūrines pramogas, bendradarbių jubiliejus, oficialius renginius nevalyva, prakaitu pradvisusia, pabrėžtinai kasdiene apranga? Nors jų spintose yra ir išeiginių drabužių.

...Giedras ir saulėtas ankstyvo pavasario pavakarys. Į muzikinį teatrą žiūrėti miuziklo premjeros plūsta marga žiūrovų minia. Vieni pasipuošę, kiti apsirengę tvarkingai, bet kasdieniškai, treti – neišlipę iš savo numylėtų džinsų ir sportbačių. Nors gatvės jau sausos, daugelis ponių ir panelių teatre avi ne išeiginius batelius, o aulinius.

Sako, anksčiau žiūrovų su auliniais batais į teatrą neįleisdavo budėtojas. Nei į teatrą, nei į restoraną pavasarį ar vasarą moterys nėjo plikomis blauzdomis. Ilgametė Kauno muzikinio teatro solistė Aldona Mikšytė prisimena, kad sovietmečiu žmonės etiketo laikėsi labiau: „Eidami į teatrą žiūrovai apsirengdavo, ką turėjo geriausio. Būdavo ir ponių su ilgomis sukniomis ar sijonais. Senos kaunietės, pamenančios Smetonos laikus, niekada į premjerą nesirengdavo taip, tarsi bėgtų į parduotuvę kefyro. Vyrai būtinai vilkėdavo kostiumus, o ne megztinius.“

Dainininkė sako iki šiol prisimenanti vieną sovietmečio laikų „Traviatą“, kurią nuspalvino moteriškas džiaugsmas pasipuošti: „Pasisiuvau ilgą auksu blizgančią suknelę iš kolegos Vaclovo Daunoro padovanotos užsienietiškos medžiagos. Vyras Anicetas Kunčius iš gastrolių Vokietijoje buvo parvežęs baltus trumpus kailinukus – nors ir sintetiniai, tada jie buvo ohoho! Pasipuošiau, Anicetas apsivilko fraką. Tą šventinį vakarą jam pasakiau: „Žinai, Anicetai, pirmą kartą gyvenime iš tiesų pasijutau artiste ne tik scenoje...“

 Drabužis keičia asmenybę ir jos elgesį, leidžia atitrūkti nuo varginančios kasdienybės, rašo savo biografiniuose užrašuose apie gimtąjį kaimą „Mes gyvenome“ poetas Marcelijus Martinaitis. „Vis prisimenu šventadieninį tų žmonių orumą, pasikeisdavo jų judesiai, kvapai, net kalba – iš taip persirengusio neišgirsdavai piktesnio žodžio.“

 Šventiškas, puošnus drabužis, apsivilktas laiku ir vietoje, tonizuoja, įkvepia žmogui orumo. Jei moters spintoje kabo graži suknelė, reikia, esant progai, ją vilkėti, o ne atiduoti kandžių puotai. Gal tokios puošnios damos palydovui savaime praeis noras į premjerą apsivilkti labiau poledinei žūklei tinkamą megztinį?

 




Virselis_1934_m._I.jpg


IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 86 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,IERARCHIJA"


Tarp kolegų pasidairius,
yra giminės įvairios,
Nors, kas skaito tik gazietą,
gal būt, to nepastebėtų.

Yra giminė - vyriausių,
Jie tarp raštų įsirausę,
Nors minkštoką turi kėdę.
bet labai nesaugiai sėdi.

Jei su plunksna ką nors daro,
tai parašo žodį svarų,
O jeigu parašo nieką,
tai nelaiko tai per grieką.

Paskiau eina sekretoriai,
žmonės nelabai padorūs.
Šitie žmonės visą laiką
tik ką nors nubraukti taiko.

Ir didžiausią nuo jų kančią
tai reporteriai iškenčia.
Nubraukė eilutę, kitą,
ot ir nėra poros litų...


(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)