2019 m. rugsėjo 21 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Baltijos žiniasklaidos baronas

Kadri Paas, žurnalas IQ

Luikas_II.jpg„Jeigu reikia, eina per lavonus“, „Viskas, kas žmogiška, jam nesvetima“, „Jis pasižymi gera, genialaus verslininko uosle“. Kas yra tas žmogus, šiais metais švęsiantis savo pirmąjį jubiliejų? Šis raudonplaukis milžinas – 49 metų Hansas H. Luikas. Žurnalistas, tapęs verslininku, dėl laimingo atsitiktinumo per 22 metus nuo nulio sukūręs nuosavą žiniasklaidos imperiją. Bendrovę, kurios čiuptuvai per naujienų portalą „Delfi“ siekia Estiją, Latviją, Lietuvą ir Ukrainą.

H. Luikas tikrai nėra stereotipinis verslininkas. Jis susikibęs rankomis su savo pavaldiniais žurnalistų vakarėlyje gali šokti liaudies šokius arba, dėvėdamas odinius drabužius ir šalmą, važiuoti motociklu, sustoti prie kurio nors pažįstamo žmogaus automobilio ir išrėkti kokį kalambūrą.

Jis yra tikra draugų kompanijos siela, vyno degustatorius ir maskavimosi meistras. Tose vietose, kur galima sutikti žavių jaunų moterų, H. Luikas klausytojus pakeri deklamuodamas eilėraščius rusų, vokiečių ar anglų kalbomis.

H. Luikas niekuomet neieškojo žodžio kišenėje. Galbūt jis šią savybę paveldėjo iš savo tėvo, vertėjo Hanso Luiko vyresniojo, arba motinos, anglų kalbos filologės Valvi. Kai šio straipsnio autorė, pradėjusi rašyti apie H. Luiką, jam paskambino, verslininkas telefonu pasiaiškino, kodėl jis daugiau nebenori apie save kalbėti: „Kadri, aš per savo gyvenimą ir taip esu daug šnekėjęs. Esu penkiasdešimtmetis senis. Mano savimeilė išseko. Geriau eisiu laukan paslidinėti. Palaikykime ryšį! Sėkmės!“

Žino pinigų skonį

H. Luikas moka laba rūpestingai skaičiuoti pinigus. Kai kurių žmonių nuomone, jis yra tiesiog gobšumo įsikūnijimas. Nors yra pasiturintis žmogus, šiaip sau, be rimtos priežasties, H. Luikas niekada neapmokės draugų sąskaitos.

Vienam didžiausių Estijos maisto prekių koncerno savininkų Reinui Kilkui daro įspūdį tai, kad H. Luikas pralobo būdamas filologas: „Jis tapo multimilijonieriumi tokioje srityje, kuri turėtų būti nesusijusi su dideliais pinigais. Mane stebina ir tai, kad H. Luikas aktyviai veikia ne tik savo profesinėje srityje. Jis yra labai visapusiška asmenybė, kuriai sekasi skirtingose srityse.“

Švedijos žiniasklaidos koncernui „Bonnier“ priklausančio vienintelio Estijos verslo dienraščio „Äripäev“ vyriausiojo redaktoriaus Igorio Rytovo nuomone, H. Luikas, be kita ko, yra ir labai geras derybininkas: „Sunkiose derybose jis paskutinę akimirką sugebėdavo pakreipti derybų eigą savo naudai. Per nugyventus metus jis daugelį apvyniojo apie pirštą. H. Luiko impulsyvumas kartais išmuša iš vėžių, pavyzdžiui, jis gali paskambinti antrą valandą nakties ir šnekėti apie jam kilusią idėją.“ „Äripäev“ vadovo nuomone, H. Luikas tikrai nėra paprastas Estijos verslininkas.

„Jo veiklą ir sprendimus dažnai lemia intuicija bei emocijos ir ne visada racionalus ekonominis mąstymas. Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad intuicija žiniasklaidos versle H. Luiko dar nė karto nenuvylė. Jo intuicija tobula“, – H. Luiką giria I. Rytovas.

Asmeninis rekordas – 650 mln. litų

Praėjusiais metais dienraščio „Äripäev“ sudarytame 500 turtingiausių Estijos žmonių sąraše H. Luiko pozicija smuktelėjo iki 25 vietos. Tai reiškia, kad H. Luiko turtas buvo įvertintas 166 mln. litų. Dar 2009 metais šio žiniasklaidos magnato turtas siekė 276 mln. litų. Tai leido H. Luikui užimti 18 vietą Estijos turtingiausių žmonių sąraše. Vis dėlto absoliutų asmeninį pralobimo rekordą H. Luikas pasiekė 2008 metais. Tuo metu jam priklausė turto už 650 mln. litų. Toks pasiekimas H. Luikui pelnė 6 vietą Estijos turtingiausių žmonių sąraše.

Milijardieriumi H. Luikas pirmą kartą tapo 2007 metais. Tada raudonplaukio žiniasklaidos verslininko turtą Estijos verslo dienraštis „Äripäev“ įvertino 1,26 milijardo Estijos kronų, arba 276 mln. litų. Tai buvo tie metai, kai H. Luikas biržoje pradėjo prekiauti leidybos grupės „Ekspress Grupp“ akcijomis ir nupirko iki šiol labai pelningą, turintį nuolatinę skaitytojų auditoriją laikraštį „Maaleht“.

Taip pat už didžiulius pinigus – 187 mln. litų – H. Luikas įsigijo Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje ir Ukrainoje veikiantį interneto portalą „Delfi“ ir tapo vieninteliu jo savininku.

H. Luikas, triušiai ir stiklo tara

Hansas H. Luikas gimė 1961 metų kovo 20 dieną Taline. 1968-aisiais Hansas pradėjo lankyti pirmą klasę buvusioje Talino 7-ojoje vidurinėje mokykloje, dabartiniame Talino anglų kalbos koledže.

„Pasirinkome šią mokyklą dėl jos keliamų aukštų reikalavimų. Be užsienio kalbų, ten aukštu lygiu buvo dėstoma ir matematika. Nėra prasmės vaiko leisti į bet kokią mokyklą ir manyti, kad ją kaip nors baigtų. Elitinių mokyklų nauda ta, kad jas baigia kur kas mažesnis procentas būsimų girtuoklių ir vagių, palyginti su kitomis mokyklomis“, – sako tėvas H. Luikas vyresnysis.

Hansas, jeigu reikėdavo, paleisdavo ir kumščius į darbą. Po vidurinės mokyklos baigimo stojant į universitetą jo charakteristikoje buvo pažymėta, kad „H. Luikas greitai supyksta ir gali panaudoti fizinę jėgą“. Hanso tėvas prisipažįsta, kad jis jau negali prisiminti visų atvejų, kai jam dėl sūnaus poelgių iš gėdos nudelbus akis reikėdavo aiškintis mokytojų tarybai: „Mokyklos direktorė ne kartą rėkė: „Į Puiatu mokyklą. Šis berniukas gali mokytis tik Puiatu mokykloje (Puiatu miestelyje veikė blogiausios visoje Estijoje reputacijos uždaro režimo internatinė mokykla, kurioje mokėsi sunkiai auklėjami vaikai – red. past.). Jam negalima gyventi tarp žmonių!“

Jaunasis H. Luikas Tartu universitete pasirinko studijuoti žurnalistiką ir įgyti žurnalisto redaktoriaus profesiją. „Hansas nuo pat pirmo kurso buvo išskirtinai stipri asmenybė… Jis užlips tau ant galvos, paklaus tiesiai šviesiai, užpuls… Kitus, kurie nebuvo tokie stiprūs ir apsiskaitę, retkarčiais reikėdavo ginti“, – prisimena 1979 metais žurnalistikos studijas pradėjęs kurso seniūnas Andrusas Saaras, dabar žinomas Estijos sociologas. „H. Luikui buvo būdingas stiprus ekonominis mąstymas. Jis domėjosi kiekvieno daikto kaina. Jis labai skyrėsi nuo daugelio kitų studentų, kurie labiau vadovavosi idealistiniais motyvais“, – pabrėžė A. Saaras.

„Ekspress Grupp“ tarybos narys Aavo Kokkas su H. Luiku pirmą kartą susitiko Tartu universitete. „Aš tuomet tik pradėjau mokytis pirmame kurse, o H. Luikas buvo jau penktajame“, – pasakoja A. Kokkas.

Jo teigimu, H. Luikas dar studijų metais elgėsi kaip lyderis: „Jam ką nors pasakius arba padarius visi žiūrėdavo į jį ir skaitėsi su jo nuomone. Toks jis jau buvo – impulsyvus, patrauklus ir nenuspėjamas. Didelio ūgio, kupinas testosterono. Jį visą laiką žavėjo žaidimo grožis.“

Taip pat A. Kokkas pateikia Hanso racionalaus ekonominio mąstymo spalvingą pavyzdį: „Universitete mums buvo žurnalistikos istorijos paskaita apie Ado Grenzsteiną. A. Grenzsteinas buvo laikraščio „Olevik“ įkūrėjas. Kartu sužinojome, kad jis Tartu mieste pasistatė namą. Vėliau Hansas pasakė: „Matai kaip, klausiausi Juhano Peegelio (J. Peegelis – legendinis Tartu universiteto žurnalistikos dėstytojas. – red. past.) ir mąsčiau sau, kad iš laikraščio leidybos galima pasistatyti namą.“

Studentas ir pinigų trūkumas yra neatskiriamos sąvokos. Studijų metu Hansas dirbo kiemsargiu, tačiau tai dar ne viskas. „Kartą, kai pinigai vėl pasibaigė, Hansas kažkur sužinojo, kad Tartu geležinkelio stotyje stovi vagonas su stiklo tara. Tuomet už vieną stiklainį stiklo taros supirktuvėse mokėdavo 5 kapeikas. Iš ten išnešėme daugybė pilnų maišų“, – prisimena Estijos dienraščio „Eesti Päevaleht“ žurnalistas, studijų laikais viename bendrabučio kambaryje su H. Luiku gyvenęs Reinas Sikkas.

Studijų metais H. Luikas Tartu mieste augino ir triušius. „Turėjau gal apie trisdešimt triušių. Mėsos kombinatas supirkinėdavo ir kailiukus, ir mėsą. Iš šio verslo buvo galima pasipelnyti gražaus pinigėlio“, – giriasi H. Luikas biografinėje knygoje.

Hanso tėvas teigia, kad universiteto ketvirtas kursas sūnui vos netapo paskutinis: „Jį nufotografavo Tartu mieste dedantį gėles ant Juliaus Kuperjanovo kapo (J. Kuperjanovas – 1918–1919 metų Estijos kariuomenės vadas, Estijos laisvės kovų didvyris. – vert. past.). Tuo metu sovietų valdžia iš universiteto išmestus vaikinus iš karto siųsdavo kariauti į Afganistaną. H. Luiką išgelbėjo jį užtarę dėstytojai Marju Lauristin ir Peteris Vihalemmas bei rašytojas Vaino Vahingas, tuo metu ėjęs vietinio psichiatro pareigas ir diagnozavęs H. Luikui pervargimą nuo mokslų ir paskyręs stacionarų gydymą“, – prisimena dėkingas H. Luiko tėvas.

1984 metais universitetą baigusį Hansą paskyrė dirbti į žurnalų „Kultuur ja Elu“ bei „Teater. Muusika. Kino“ bendrą redakciją. 1989 metais redakcijoje pradėjo dirbti Hanso klasės draugai Hannesas Tamjärvas, Peteris Luikas, Andresas Saame ir Sulo Muldia, kurie pasiūlė įkurti naują laikraštį.

Iškilo į žiniasklaidos magnatus

Savaitraščio „Eesti Ekspress“ pirmasis numeris išėjo 1989 metų rugsėjo 22 dieną. Pirmasis savaitraščio tiražas siekė 50 tūkst. egzempliorių. H. Luikui tada buvo 28 metai.

Prieš tai Reinas Kilkas susitiko su draugu kultūros laikraščio redakcijoje. „Hansas pasikvietė mane prie savo stalo ir švytinčiomis akimis parodė po popieriaus lapu paslėptus 5 000 rublių ir pasakė, kad kartu su Hannesu Tamjärvu pradėsime leisti laikraštį. Nuosavo laikraščio leidybos mintis ilgai buvo jį apsėdusi“, – prisimena R. Kilkas.

Finansiniai rėmėjai ir H. Luikas susitarė, kad pelną, gautą iš laikraščio leidybos, jie pasidalins per pusę. „Pelno dalybos mane labai motyvavo. Vien pati pelno sąvoka, kurios tada niekas nevartojo, veikė kerinčiai. Niekas juk net neįsivaizdavo, kokio dydžio bus tas pelnas. Kai netrukus paaiškėjo, kad vienas laikraštis gali duoti milžinišką pelną, iškart kilo konfliktas“, – prisimena H. Luikas.

Nors 1990 metų gruodžio 1-ąją savaitraščio „Eesti Ekspress“ finansiniai rėmėjai, H. Tamjärvas ir jo verslo partneriai atleido H. Luiką, Hansas buvusioje darbovietėje atsirado jau 1991 metais, kai H. Luiką atleidę asmenys pakvietė jį sugrįžti.

Sugrįžęs H. Luikas įkūrė akcinę bendrovę „Cronoes“, kuriai priklausė „Eesti Ekspress“ leidybos teisės, ir pradėjo savo veiklos plėtrą kitose verslo srityse. Nuo to laiko H. Luikas, daugiau ar mažiau nupuldamas, nuolat sukosi Estijos verslo pasaulio viršūnėje.

Jo finansinių sandorių, įmonių perėmimo ir supirkinėjimo gudrus įforminimas daro nemenką įspūdį. Estijos verslo istorijoje žinomi atvejai, kai H. Luikas įsigydavo kontrolinius akcijų paketus už praktiškai neegzistuojančius pinigus arba gudriomis schemomis sugebėdavo iš žaidimo pašalinti savo verslo partnerius.

Vienas pelningiausių H. Luiko triukų buvo iki šiol pelningai veikiančios „Printall“ spaustuvės perėmimas 1994–1998 metais. Spausdintinės žurnalistikos srityje besidarbuojančiam H. Luikui asmeninės spaustuvės įsigijimas buvo gyvybiškai svarbus klausimas. 1994 metais „Cronoes“, mainais už naujos spausdinimo mašinos įsigijimui skirtus 33 proc. lėšų įsigijo 40 proc. naujai sukurtos spaustuvės „Kroontrükk“ akcijų paketą. Tolesnė istorija klostėsi kaip pasakoje – kiekvienas piniginis įnašas, palūkanų už paskolas mokėjimai ir kita lėmė vis labiau augantį akcijų paketą. Per porą metų H. Luikui jau priklausė 75 procentai naujosios spaustuvės akcijų. Maža to, H. Luikui priklausantys leidiniai buvo spausdinami 10 procentų pigiau nei jo konkurentų leidiniai. Per kelerius metus tai leido žiniasklaidos verslininkui sutaupyti 10 milijonų Estijos kronų, arba 2,4 mln. litų.

„Galima teigti, kad Hanso H. Luiko asmeninis turtas ir jo grupės sėkmė didžiąja dalimi pagrįsta „Printall“ spaustuvės vadovybės ir darbuotojų parama. 1992 metais aš ir mano komanda suklydome pasirinkę Hansą H. Luiką savo verslo partneriu. Pasinaudodamas visomis galimybėmis jis sugebėjo maksimaliai išspausti sau pelną, o kai pajuto, kad kontroliuoja situaciją, išstūmė savo verslo partnerius iš bendros valties“, – pasakojo „Printall“ vadovas Sergejus Černovas, 1999 metų rudenį duodamas interviu Estijos dienraščiui „Postimees“.

Įmonių registre „Ekspress Grupp“ bendrovė pirmą kartą įregistruota 1995 metų rugsėjo 27 dieną akcinės bendrovės „Avolemb“ pavadinimu. Įmonių registrui nutraukus savo veiklą, 1995-ųjų gruodžio 13 d. Verslo registre buvo užregistruota nauja akcinė bendrovė „Meediakorp“. 1998 metų liepos 29 d. „Meediakorp“ buvo pervadinta į „Ekspress Grupp“.

Nepakeičiamas schemų meistras

Vienas reikšmingiausių žmonių, akylai stebinčių H. Luiko piniginius reikalus, yra Gunnaras Kobinas. H. Luikas susitiko su G. Kobinu 1993 metais stažuodamasis JAV.

Netrukus G. Kobinas vadovavo visam H. Luiko žiniasklaidos koncernui. Būdamas be galo uolus vadovas, rezgė visokias galimas ir negalimas finansines schemas. 1999–2001 metais G. Kobinas apskritai išstūmė H. Luiką iš vykdomųjų pareigų. Žiniasklaidos magnatas galėjo reikšti savo nuostatas tarybos susirinkimuose. 2002 metais vyrų keliai išsiskyrė. Kuriam laikui. 2009-ųjų rudenį, per pačios ekonomikos krizės įkarštį, H. Luikas vėl pasikvietė G. Kobiną. Hansas pagrindė savo sprendimą taip: „Žinau Gunnarą kaip mąstantį skirtingai, negu kiti vadovai, turintį energijos ir idėjų įveikiant bet kokias aplinkybes.“

Padėtis buvo tikrai sunki. H. Luikui lyg akmuo po kaklu buvo prieš keletą metų „Delfi“ įsigyti beveik už milijardą Estijos kronų gautos banko paskolos mokėjimas. Įmonės pinigų srautai buvo prasti. Tokiu metu prireikė G. Kobino paramos, jis ėmėsi gaivinti „Ekspress Grupp“ lygiagrečiai su H. Luiko asmeninėmis finansinėmis injekcijomis. Vis dėlto 2009 metus koncernas užbaigė patyręs 44 mln. litų nuostolių. Dar prieš metus bendrovė buvo sukaupusi 8,6 mln. litų pelną. „Ekspress Grupp“ metinė apyvarta 2009-aisiais sudarė 212 mln. litų. Prieš metus apyvarta buvo didesnė kaip 268 mln. litų. Užpraeitais metais atsisveikinti su grupe turėjo 416 darbuotojų.

1997 metų rugsėjį Talino biržą ištiko krachas. Beveik metus trukęs didysis biržos nuosmukis iš rugpjūtį investuotų penkių Estijos kronų pražudė keturias. Tais metais ne per geriausiai sekėsi ir Hansui H. Luikui. Net dar blogiau. Jo imperijai, pasak auditorių, grėsė katastrofa.

Koncernas užbaigė metus oficialiai turėdamas 2,6 mln. litų nuostolių. H. Luikui bėdoje pagelbėjo švedų kompanija „Bonnier“. 1998 metų gegužę magnatas tvirtino laikraščio „Äripäev“ korespondentui, kad gavo iš švedų pasiūlymą ir pirkimo bei pardavimo projektus.

1998 metų birželį H. Luikas su švedais sudarė sandorį dėl 50 procentų „Ekspress Grupp“ pardavimo. Kaina siekė apie 15,5 mln. litų. Tačiau vos pustrečių metų savininkai pajėgė apsikęsti vienas su kitu. H. Luikui švedai nebuvo simpatiški. O „Bonnier“ dirgino H. Luiko arogancija ir kandus sąmojis.

2001 metais „Bonnier“ pasiūlė H. Luikui išsipirkti 50 procentų „Ekspress Grupp“ akcijų su sąlyga, kad jeigu H. Luikas nepadarys to per mėnesį, švedai turės teisę už tokią pat sumą nupirkti antrąją grupės dalį.

Tačiau H. Luikas užsienio investuotojui sprigtelėjo Estijos šiuolaikinėje istorijoje negirdėtą sprigtą. Likus dviem dienoms iki termino pabaigos „Bonnier Grupp“ ir Hansas H. Luikas sudarė sutartį, kuria H. Luikas iš Švedijos leidybinio koncerno išsipirkęs susigrąžino likusius 50 procentų „Ekspress Grupp“. Sandorio kainą sudarė maždaug 11 mln. litų. „Susigrąžinimo kaina be galo džiugina“, – šmaikštavo H. Luikas.

„Bonnier Grupp“ priklausančio „Äripäev“ generalinis direktorius Igoris Rytovas prisimena, kad H. Luikas lošė rusišką ruletę: „Tai buvo negirdėtas anuomet sandoris. H. Luikui pavyko iš bankų sparčiai gauti paskolą. Mes ilgus metus nežinojome, kad „Bonnier“ galėtų parduoti savo dalį.“

Pasak „Ekspress Grupp“ tarybos nario Aavo Kokko, fifty-fifty dalys niekuomet neduodavo nieko gero. „Aš nenoriu teigti, kad švedai buvo kvaili, o estai – sumanūs verslininkai, tačiau taip suskirsčius akcijas įmonės plėtra dažniausiai sušlubuoja palyginti su situacija, kai bendrovė būna valdoma vieno savininko“, – pareiškė A. Kokkas.

Reinas Kilkas priduria, kad švedai turbūt sąmoningai taikė alinimo taktiką, jog galėtų gauti iš H. Luiko ir antrąją „Ekspress Grupp“ dalį. „Žinau, kad buvo pateiktas visai doras pasiūlymas, bet tai, kaip Hansas vėl tapo vieninteliu koncerno savininku, buvo efektingai sumanyta“, – pritaria ir R. Kilkas.

Biržai padedant – „Delfi“ savininkas

2007 metai buvo Estijos ūkio euforijos metas. Išskyrus Andruso Ansipo naujosios vyriausybės pirmuoju išbandymu tapusį tranzito verslą su Rusija, susitraukusį po „bronzinio kario nakties“, ekonomika imant apskritai išaugo 7,1 proc. per metus.

Prieš pat „bronzinį maištą“ 2007 metų balandžio 5 d. „Ekspress Grupp“ akcijos buvo kotiruojamos Talino vertybinių popierių biržos pagrindiniame sąraše.

„Ekspress Grupp“ toliau skverbiasi į Baltijos rinką siekdama užimti tokias pat pozicijas kaip Estijoje – todėl ir nusprendėme kotiruotis biržoje, kad būtų paremta tolesnė plėtra“, – anuomet sakė H. Luikas.

Birželio viduryje „Ekspress Grupp“ už 11,5 mln. litų įsigijo laikraštį „Maaleht“. Rugpjūčio mėn. H. Luikas nupirko „Delfi“. Akcijų pirkimo kainą sudarė 187 mln. litų. H. Luikas apmokėjo sandorį pavasarį vykusiame pirminiame viešajame akcijų siūlyme pelnytomis lėšomis ir banko paskola.

Ir tada Estijos ekonomika nugarmėjo į prarają. 2008 metų pirmojo ketvirčio ekonomikos plėtra nukrito iki 0,1 proc. Tai buvo pati blogiausia pastarųjų aštuonerių metų „plėtra“. Bet tai buvo tik pati pradžia.

Po metų, kai trečiojo ketvirčio ekonomikos nuosmukis siekė 15,3 proc., H. Luikas paprašė Gunnarą Kobiną sugrįžti į koncerną.

Smaugia paskola, skirta „Delfi“ įsigyti

Praeitų metų vasarį pinigų stygiaus smaugiama „Ekspress Grupp“ už 7,2 mln. litų pardavė 2004 metais įsigytą „Rahva Raamat“ („Tautos knygos“) parduotuvių tinklą. Dar iki G. Kobinui sugrįžus vaduoti „Ekspress Grupp“, H. Luikas už 20,7 mln. litų pardavė 2005 metais įsigytą „Ekspress Hotline“ informacijos paslaugų verslą.

„Ekspress Grupp“ valdybos pirmininkas G. Kobinas pernai kovo mėnesį paskelbtoje tarpinėje ataskaitoje pažymėjo, kad it girnos akmenį po kaklu esantį „Delfi“ grupė įvertino pigiau – tai yra 160 mln. litų.

G. Kobinas pridūrė, kad 2009-ieji dėl didelės paskolų naštos įmonei buvo ypač sudėtingi. Pinigų srautų nepakako paskolų mokėjimams padengti. 2009 metai „Ekspress Grupp“ per visą jos istoriją buvo vieni sunkiausių, dėl krizės reklamos pajamų tarpais sumažėdavo daugiau kaip 40 proc.

Grupės tarybos narys A. Kokkas mano, kad „Delfi“ kaina gal ir yra per aukšta, tačiau jis dabar neįsivaizduojąs grupės be portalo: „Delfi“ yra pelningas. „Delfi“ suteikė grupei naują kvėpavimą ir galimybę plėtotis naujose besivystančiose srityse. „Delfi“ įsigijimas tikrai ne klaida, nors po to įsigalėjusi ekonomikos krizė, žinoma, paliko sandoriui įspaudą.“

Šių metų vasarį „AS Eesti Meedia“ (valdoma norvegų „Schibsted“) ir „AS Ekspress Grupp“ už beveik 8 mln. litų pardavė pašto paslaugų į namus teikėją „Express Post“. „AS Eesti Meedia“ nebuvo reikmės skubiai pelnytis pinigų, o „Ekspress Grupp“ turėjo kuo greičiau tai padaryti. Laisvų lėšų reikėjo „Delfi“ paskolai finansuoti.

 

 


Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)