2020 m. rugsėjo 24 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Žurnalistiniai pamąstymai. Ar knygos laukia Pelenės dalia?

Rūta KANOPKAITĖ ("Šeimininkė")

 

Kanopkaite_2.jpgTik lietuviai turi tokį unikalų istorijos reiškinį ir jam įvardyti skirtą žodį kaip knygnešystė. Kovo 16-ąją paminėta Knygnešio diena primena carinės priespaudos laikus, kai buvo draudžiamos lietuviškos knygos ir spauda. Gal tas net keletą dešimtmečių trukęs draudimas į lietuvių sąmonę knygą ir žmogaus apsiskaitymą ilgam buvo įrašęs kaip itin didelę vertybę? Namai, kuriuose daug knygų, visada buvo laikomi šviesių žmonių, dvasios aristokratų namais.

Dabar mūsų naujojo elito namai dažniausiai atrodo kitaip. Ką glamonėja telekameros akis, kai gyvenimo būdo laidose pasakojama, kaip tie būstai įrengti? Akvariumą, medžioklės trofėjus, prašmatnius paveikslų rėmus, židinį, baseiną, terasą, kurioje galima kepti mėsą, brangius retų veislių šunis ir katinus... Nepamenu, kad tuose moderniuose ir brangiuose būstuose būčiau mačiusi knygų lentynas, namų biblioteką. Nebent laidos vedėjai svečiavosi pas žinomą rašytoją…

Parduotuvėse jau beveik neįmanoma rasti ir tokio baldo kaip knygų spinta. Prekybininkai vietoj jų siūlo kompiuterių stalelius ir sekcijas su skyreliais vaizdajuostėms bei kompaktinėms plokštelėms. Panorėjęs ten įbruktum nebent vieną kitą didelio formato knygą – kulinarijos ar meno albumą. Užkietėjusių knygių asmeninės bibliotekos glaudžiasi dažniausiai dar sovietinio modelio lentynose. Tačiau namuose kaupiančių knygas žmonių mažėja. Ir ne tik todėl, kad jas išstumia modernios technologijos. Viena, knygos brangios. Antra, jos jau seniai ne deficitas ir daryti atsargų neverta – bet kada nusipirksi, ko įsigeidęs. Ir ne visiems sava biblioteka yra namų auros dalis.

„Aš nematau prasmės apsikrauti knygomis, kurias jau esu perskaičiusi jaunystėje. Antrą kartą nieko neskaitau. Reikalingą knygą galiu pasiimti iš bibliotekos“, – išdėsto pragmatišką požiūrį aukštas pareigas užimanti ekonomistė, man nusistebėjus, kodėl jaukiame bute beveik visai nėra knygų. Jos vyras sako, kad savo Sos II_1.jpgbiblioteką tebesaugo pas mamą; jam ranka nekiltų išmesti iš namų knygas, nes kiekviena laikui bėgant tampa retenybe. Antai apie sovietmetį disertacijas rašantys jaunesni istorikai jau pasigenda joms medžiagos – prieš keturiasdešimt ar penkiasdešimt metų leistos literatūros, ir skelbiasi tokią pirksią...

Tolstančia istorija, kurią vyresni žmonės prisimena su nostalgija, tampa ir tie jaukūs vakarai, kada tėvai savo mažiesiems garsiai skaitė knygas. Poreikį skaityti išugdo būtent šeima. Tačiau dabar daugelyje šeimų švietėjiška misija perleista kompiuteriui ir Tomui su Džeriu. Todėl nėra ko stebėtis, kad vaikų žodynas skurdus, jie nežino retesnių žodžių reikšmės, nemoka laisvai ir be klaidų dėstyti savo minčių tiek žodžiu, tiek raštu. Tokių įgūdžių suteikia tik geros, turtinga kalba parašytos literatūros skaitymas.

Nors nei knygynai, nei leidėjai nesubankrutavo, tebevyksta mugės, skaitymo prestižas mūsų visuomenėje yra gerokai smukęs. Atlikti sociologiniai tyrimai rodo, kad nuolatos skaito tik trečdalis šalies gyventojų, visiškai neskaito nieko, net spaudos, apie penktadalis žmonių. O neapsišvietusi auditorija – puiki terpė klestėti šarlatanams, sukčiams ir nesąžiningiems politikams.

Nuotraukoje: Žurnalo "Šeimininkė" publicistė, LŽS narė Rūta Kanopkaitė

Vladimiro Beresniovo piešinys: "SOS"

 




Virselis_1934_m._I.jpg


IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 86 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,IERARCHIJA"


Tarp kolegų pasidairius,
yra giminės įvairios,
Nors, kas skaito tik gazietą,
gal būt, to nepastebėtų.

Yra giminė - vyriausių,
Jie tarp raštų įsirausę,
Nors minkštoką turi kėdę.
bet labai nesaugiai sėdi.

Jei su plunksna ką nors daro,
tai parašo žodį svarų,
O jeigu parašo nieką,
tai nelaiko tai per grieką.

Paskiau eina sekretoriai,
žmonės nelabai padorūs.
Šitie žmonės visą laiką
tik ką nors nubraukti taiko.

Ir didžiausią nuo jų kančią
tai reporteriai iškenčia.
Nubraukė eilutę, kitą,
ot ir nėra poros litų...


(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)