2020 m. vasario 24 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Rūta Kanopkaitė. Kas liko aname krante


r.kanopkaite_K.jpgKovo 11-ąją atkurtai Lietuvos nepriklausomybei suko dvidešimt vieni. Paprastai tokio amžiaus žmogų daugelyje civilizuotų pasaulio šalių priimta laikyti pilnamečiu. Su visomis jam suteiktomis teisėmis ir paskirtomis pareigomis. O ar tvirtai stovi ant kojų tik trečią savarankiško gyvenimo dešimtmetį pradėjusi valstybė?

Dvidešimt su trupučiu – gan ilgas laiko tarpsnis, kad ir šiandieniniai keturiasdešimtmečiai jau spėtų primiršti, kaip gyvenome Tarybų Lietuvoje. Kai kuriems pusamžiams piliečiams, šiandien skaičiuojantiems kiekvieną litą, tas būtasis laikas ir rožinėmis spalvomis nusidažo. Tuomet mes buvome jauni, o iš atlyginimo nesunkiai išgyvenome, sako jie. Kad tuometiniai buities standartai ir vartojimo poreikiai nuo šiandieninių skyrėsi kaip diena ir naktis, žmonės jau primiršo. Iš „brandaus socializmo“ laikų kiekvienas turi savo prisiminimų. Nostalgiškų, skaudžių, absurdiškų, nelygu amžius, anuometinė padėtis ir atlyginimas.

Tačiau kad ir kiek bambėtume apie blogą dabartinį gyvenimą, negalime nematyti, kad mūsų buityje per du dešimtmečius įvykusios permainos prilygsta revoliucijai. Tai mūsų jaunajai kartai atrodo, kad jogurtas, kiviai, bananai, kramtomoji guma, apelsinų sultys Lietuvoje buvo visada, kaip ir sniegas žiemą. O jų mamos dar puikiai pamena to meto „medžiokles“, stengiantis šaldytuvus bent prieš šventes papildyti deficitais – majonezu, žirneliais, silke, šprotais. Ko nesuvalgysi per patyliukais švenčiamas Kūčias ir Kalėdas, sulauks Velykų. Viskas surankiota atstovėjus ilgas eiles, retesni skanėstai parsivežti iš komandiruotės Maskvoje. Ten – o stebukle – kitąsyk tiesiog gatvėje galėjai nusipirkti net bananų, kurių Lietuvoje su žiburiu nerasi...

Deficitu, kurį reikėjo medžioti, buvo paversti kone visi žmogaus kasdienybėje būtini dalykai. Tualetinis popierius, vata ir ligninas. Retesni vaistai, net ir už didelius pinigus, prieinami tik nomenklatūros lygio pacientui, bet ne eiliniam ligoniui. Ką jau kalbėti apie importinius drabužius ir avalynę, kosmetiką – be pažinčių jų nenusipirksi. Baldai, kilimai, šaldytuvai – tik su talonais, gautais iš profsąjungos palaukus kelerius metus. Artėjant socializmo saulėlydžiui, deficitu tapo jau ir paklodės, muilas, skalbimo priemonės, cigaretės, cukrus. Pamenate, kaip Atgimimo išvakarėse šias prekes pirkome tik už specialius talonus, dalijamus per butų ūkio tarnybas?

 Aktorė Gražina Balandytė yra pasakojusi, kaip tais laikais sykį po premjeros artistai užgriuvo į viengungio režisieriaus namus. „Šaldytuve radau sudžiūvusių lašinių odelių, spintelėje – miltų ir pusę svogūno. Iš viso to alkanai kompanijai išviriau sriubą.“ Kas tuomet galėjo įsivaizduoti iki išnaktų dirbančias parduotuves, maisto pristatymą į namus?

 Visko dabar yra, bet pinigų nėra, jau girdžiu pasipiktinusį balsą. Jis savaip teisus, tas bambeklis, – ir darbo, ir teisingo atlygio už jį Lietuvoje trūksta. Bet ir tas bambeklis, ir jo turtingas kaimynas, ir giminaitis, kurio uošvė – pardavėja, nuėję į parduotuvę, už tuos pačius dvidešimt litų apsipirks pagal tas pačias žaidimo taisykles. Jie visi kaip pirkėjai – lygūs. Nes deficitas mirė. Ir tikriausiai nė vienas nenorėtume jo prisikėlimo."Šeimininkė"

 




Virselis_1934_m._I.jpg


IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 86 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,IERARCHIJA"


Tarp kolegų pasidairius,
yra giminės įvairios,
Nors, kas skaito tik gazietą,
gal būt, to nepastebėtų.

Yra giminė - vyriausių,
Jie tarp raštų įsirausę,
Nors minkštoką turi kėdę.
bet labai nesaugiai sėdi.

Jei su plunksna ką nors daro,
tai parašo žodį svarų,
O jeigu parašo nieką,
tai nelaiko tai per grieką.

Paskiau eina sekretoriai,
žmonės nelabai padorūs.
Šitie žmonės visą laiką
tik ką nors nubraukti taiko.

Ir didžiausią nuo jų kančią
tai reporteriai iškenčia.
Nubraukė eilutę, kitą,
ot ir nėra poros litų...


(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)