Rūta Kanopkaitė. Moterys blynus prisvilina rečiau

Kanopkait____nauja__II.jpgŠiemet Užgavėnės sutapo su Tarptautine moters diena. Daugelio namai kovo 8-ąją kvepėjo ne tik blynais, bet ir gėlėmis. Paprasti mūsų piliečiai nelinkę Moters dienos sieti su politika. Jiems ne itin rūpi vokiečių marksistės Klaros Cetkin šiai šventei prikabintas komunistinis šleifas, kaip ir niekas vasario 14-ąją per daug nesigilina į nukirsdinto šv. Valentino istoriją ir jo tikrą ar tariamą ryšį su įsimylėjėliais. Tiesiog susiklostė tokia tradicija: Valentino diena – paaugliams ir jaunimui, Motinos diena – mamoms, o Kovo 8-oji – visoms moterims.

Pastarąją šventę ir jos šalininkus kai kas vadina sovietine atgyvena. Tačiau sociologinės apklausos atskleidžia visai ką kita. Prieš kelerius metus bendrovės „TNS Gallup“ atlikto tyrimo duomenimis, tik kas penktas šešiasdešimtmetis Kovo 8-ąją laikė švente. Bet štai daugiau nei pusė apklaustų 20–29 metų amžiaus žmonių nurodė, kad nuolat švenčia Moters dieną. O juk sovietmečiu, kai toji šventė buvo visuotinė, jie dar pėsti po stalu vaikščiojo. Tos kartos atmintyje nėra nei partinių oficialių minėjimų, nei grumtynių dėl paskutinės tulpės kioskelyje, nei tradicinio scenarijaus – visos darbovietės „nesausai“ švenčia, vyrai uoliai sveikina koleges, o namuose jų laukia nuosavos žmonos su kočėlais…

Moters dienos sutapatinimas su komunistine ideologija neatitinka tikrosios tiesos. Šios šventės ištakos – JAV, Didžiojoje Britanijoje, kur dar XIX šimtmetyje (gerokai prieš komunistų Internacionalo ir Klaros Cetkin iniciatyvą) prasidėjo vieši raginimai suteikti moterims balsavimo teisę, lygias su vyrais teises į nuosavybę ir mokslą. Lietuvoje Tarptautinė moters diena pirmą kartą paminėta 1914 metais. Galime didžiuotis, kad Lietuvos moterys rinkimų teisę gavo 1922-aisiais – gerokai anksčiau nei Prancūzijos ar Šveicarijos pilietės.

Padaryti Lietuvoje Kovo 8-osios laisvadieniu nei politikės, nei nevyriausybinių moterų organizacijų narės nereikalauja. Jų manymu, toji data – proga priminti dar tebesančias moterų diskriminavimo problemas. Tyrimai ir statistika atskleidžia, kad nors formaliai lyčių lygybė egzistuoja, moterys Lietuvoje gauna vidutiniškai apie 15 proc. mažesnį atlyginimą nei vyrai, joms sunkiau daryti karjerą. Tai nėra tik Lietuvos bruožas. Europoje moterys uždirba apie 18 proc. mažiau nei vyrai. Mažiausiai vyrų ir moterų uždarbis skiriasi (tik 8 proc.) Švedijoje, nes tai kontroliuoja vyriausybė.

Šalia statistikos yra ir realybės logika. „Teko dirbti įvairius darbus, ir niekad nemačiau, kad moterims specialiai mokėtų mažiau – tiesiog jos dirba menkiau apmokamus darbus. Nenori fūrų vairuoti, garažuose dirbti, nenori tiksliųjų ir technologinių mokslų studijuoti. Pavyzdžiui, dirbdamas prie asfaltuojamo kelio aš pasemiu keturis šiūpelius asfalto per minutę, o boba tik vieną! Bet pinigų nori vienodų!“

 Ką atsakyti į tokį vyrišką monologą, nevyniojamą į mandagumo vatą? Gaila, kad ten, kur pagrindiniai darbo instrumentai yra ne samtis ar kastuvas, o protas, atidumas, kompromiso menas, moterų vis dar per mažai. Plika akim matyti, kad ir valstybės virtuvėje moterų kepami blynai prisvyla rečiau. („Šeimininkė”)

 

Panašūs straipsniai