Gyvenimiški pamąstymai. Prieš pakeldami taures pagalvokime – o ką AŠ?

Aldona RUSECKAITĖ, „Nemunas”

ARuseckaite_II.jpgPraėjusią savaitę jaučiausi gana sutrikusi, nes, įkišusi ranką į savo pašto dėžę, iš jos ištraukdavau visą pluoštą įvairaus formato atvirukų su pažįstamais ir nepažįstamais veidais. Vieną vakarą radau gal trisdešimties egzempliorių vieno moteriško veido tiražą (po galais, tai kaip dirbo tie rinkimų reklamos platintojai?), o ir šiaip kasdien tie atvirukai vis kartojosi. Svarsčiau – jeigu jau gavau vakar šitą veidą, kam jį man dalyti visą savaitę?.. Dėl ko sutrikusi?

Nežinau, kaip kiti piliečiai, bet man nekilo ranka jų palikti laiptinėje ant pašto dėžės, suplėšyti ir išmesti į konteinerį – juk garbingi žmonės! Negi klijuosi į šeimyninius albumus kaip artimuosius?.. Kroviau tvarkingai į maišelį ir atidaviau giminaičiui į pečių – ugnis man pasirodė garbingiausia atvirukų pabaiga. Pavirs į pelenus, pavasarį gal daržą patręš, pamenu, mamytė barstydavo juos ant kopūstų šaknų, kad kirminai nepultų. Nėra čia jokių poteksčių, ne mano reikalas ta reklama – bet, matote, papildomų rūpesčių turėjau… Sutrikę buvo ir rinkėjai – visada prieš rinkimus būrys mano giminaičių iš miestelių skambindavo pasitarti, padiskutuoti, kad labiau orientuotųsi, o šįmet pasakė: nieko neklausiame, patys orientuojamės, nes galvojame apie konkrečius žmones, kaip jie dirba, ką padarė, kokia jų sąžinė… (Tik ar visada ji, ta sąžinė, matosi?) Jiems esą svarbios asmenybės, o ne partijos.

Taip, atėjo asmenybių laikas, bet kur tu, žmogau, jų tiek rasi? Po Sąjūdžio buvo lyg ir viskas aišku: svarbiausia pažiūros – dešinieji, kairieji, o dabar gyventi reikia, idėjomis neužsiklosi. Nesiginčijau su giminaičiais – demokratinė valstybė, per 21-erius Lietuvos Nepriklausomybės metus visi jau subrendome, esame pilnamečiai. O štai keli Nepriklausomybės bendraamžiai prisipažįsta būtinai eisią balsuoti, bet sugadinsią biuletenius, nes yra nusivylę, jiems atrodo, kad valdžia vagia, meluoja, nemato žmogaus. Jaunimo teisės didesnės nei mūsų – jų ateitis. Gal kandidatuoja per mažai jaunų žmonių? Gal nepatraukliai bedraujama su jaunuoju elektoratu? Balsuoti vis už tuos pačius pagyvenusius dėdes ir tetas jaunuomenei nepatrauklu.

Vasaris buvo šaltas ir liūdnas, bet į pabaigą mėnesio lyg kokia grožio karalienė suspindo saulė, ji nudžiovino tautiečių ašaras, kurios biro lydint į paskutiniąją kelionę Justiną Marcinkevičių. Daugybė žmonių prisipažino – verkiau, gailėjau lyg artimo giminės. Suprantama – tos ašaros atsisveikinant ir su konkrečiu iškiliu žmogumi, ir su simboliu – vienu paskutiniųjų mohikanų, kuris gyveno per abi Nepriklausomybes, jungė jas ir mums buvo lyg tiltas. Kai tokie žmonės išnyksta anapusybėje, tampa neramiau ir baugiau… Kartais valstybių vadovai atsiprašo kitos valstybės ar savo tautos už praeities klaidas. Galvoju, ar kas nors parašys straipsnį, prisipažins ir atsiprašys iškeliavusio Poeto už nepelnytus puolimus, kūrybos kritiką, už kvailiausias pretenzijas, kurios jam apkartino gyvenimą. Maironio oponentai, irgi jį nurašę kaip pasenusį, vėliau bandė bent jau patys iš savęs pasišaipyti, kad vaizdavo tokius reikšmingus… Aišku, nei Maironio, nei Just. Marcinkevičiaus niekas negali sumenkinti, jiems nereikia advokatų, bet kiekvienam žmogui skauda, kol gyvas… Ar skaitėte kada viešą straipsnį, kuriame drąsus pilietis pripažintų savo klaidas, atsiprašytų už įžeidimus, analizuotų savo poelgius ir jų motyvus – aš neskaičiau, gal pražiopsojau…

Pavasarėja, jau praskriejo Vieversio diena, vis karštesnė saulutė maloniai kutena mūsų visų veidus – ir tų, kurių atvirukus reikia sudeginti, ir tų, kurie niekada savęs niekam nedalija, ir tų, kurie atėjo į valdžią ir dabar nuoširdžiai mums tarnaus, ir tų, kurie į ją nepateko – saulė visiems vienoda, nepaperkama! Simboliška, kad pavasaris Lietuvoje prasideda viltinga ir prasminga Nepriklausomybės Švente!

Turime pripažinti, kad Kovo 11-oji yra mūsų visų, dabar gyvenančių Lietuvoje (o ir negyvenančių), gimimo diena, tačiau, prieš sveikindami vieni kitus ir keldami taures, rimtai pagalvokime – o ką AŠ???

Nuotraukoje: Komentarų autorė, rašytoja Aldona Ruseckaitė

Panašūs straipsniai