Kauno valstybinio dramos teatro kūrybinė grupė paruošė spektaklį ‚,Tegyvuoja Bušonas“ (autoriai – prancūzai Jean Dell ir Gerald Sibleyras, vertė Akvilė Melkūnaitė). Pasirinkę komedijos žanrą, autoriai sugebėjo šmaikščiai ir išradingai perteikti paradoksų ir juokingų situacijų pripildytą istoriją, itin nūdienišką ir ypatingai aktualią mums, regioninių plėtrų, strateginių projektų, struktūrinių paramų – biurokratinių investicinių musgaudžių – kūrėjams.
Neblogai pažinę Briuselio institucijų anekdotišku tapusį biurokratinį sustabarėjimą, autoriai konstruoja tik iš pirmo žvilgsnio absurdišką situaciją. Istorija, atsitikusi su mažo miestelio Bušono, pasiklydusio valstybių ir regionų gausoje, meru, absurdo ir bedvasių, tačiau impozantiškų projektų pasaulyje, logiškai sukelia tokias pačias absurdiškas ir bedvases pasekmes.Pasirinkęs šį veikalą. savo režisūriniam debiutui, aktorius Ričardas Vitkaitis nusipelnė padėkos ne tik už aiškią meninę poziciją, bet ir pagyrų už vykusiai sudėliotus akcentus, apibendrinančią visumą, tikslų ir taiklų aktorių parinkimą. R. Vitkaitis įsiminė savo raiškiais ir psichologiškai motyvuotais vaidmenimis Kauno dramos scenoje, ypač bene debiutiniais – Studentas A.Strindbergo „Šmėklų sonatoje“ (režsierius G. Padegimas), Poetas A.Bloko „Nepažįstamojoje“ (režisierius D.Duškinas). Jautrus, subtilus, personažų vidinius pokyčius subtiliai jaučiantis aktorius šį kartą sėkmingai pastatė nemenkos išmonės ir, kas bene svarbiausia, meninio saiko reikalaujantį spektaklį.
Juk kaip lengva pasukti paviršutiniško juokinimo ir banalių situacijų „perspaudimo“ keliu, kaip lengva pasiduoti publikos poreikiui žvingauti iš bet kokio klounais apsimetusių herojų kretinizmo, ypač pasinaudojant komedijos teikiamiomis galimybėmis. R. Vitkaitis, mano manymu, sugebėjo perteikti ne paprastą absurdo kupiną istoriją. Spektaklyje akivaizdus apibendrinantis, pamokantis ir mums itin aktualus pavyzdys, ir visų pirma dėl minėtų akcentų. Nors spektaklyje apstu juokingų, netgi balansuojančių ties grotesko riba situacijų, režisierius ir aktoriai jomis neužsižaidžia, nepiktnaudžiauja, personažų poelgiai, pradžioje nenuspėjami, tampa logiškai motyvuoti, nes net ir europinis absurdas turi savo logiką, taip pasiekiamas efektyvus realybės pojūtis. Po juoku ir sarkazmu gyvai pulsuoja nerimastinga gaida, ir retsykiais pajunti netgi grėsmingas intonacijas. Visaapimantis raidėdų ir paragrafų diktatas, išgujęs tikrąjį kūrybiškumą ir konkrečius darbus, verčia veidmainiauti, kurpti nerealius projektus, kurie dažniausiai tampa tinkama didžiulių pinigų plovimo priedanga.
R. Vitkaitis ne tik režisavo, jis sukūrė ir įsimintiną apleisto ir ištuštėjusio miestelio mero Žako vaidmenį. Įtaigus ir nenuilstantis, rankų nenuleidžiantis, iniciatyvus Žakas, puikiai perpratęs Europos komisijų ir komitetų popierinius reikalavimus, jais meistriškai manipuliuoja, sugebėdamas nerealiems ir iš pirmo žvilgsnio absurdiškiems projektams gauti nemenkas pinigų sumas. Europos parama teka nestabdomu srautu, o R. Vitkaičio meras kaskart sumąsto vis naujų idėjų, nei kiek neabejodamas, kad jos sulauks pritarimo Briuselio valdininkų kabinetuose. R.Vitkaitis įtikinamai atskleidžia sumanaus ir išradingo manipuliatoriaus charakterį, kiekvienas jo pasirodymas paženklintas nauju bruožu, tačiau (ir tai bene svarbiausia) jo herojus apgaulių imasi ne asmeninių parturtėjimo motyvų vedinas. Priešingai – koks paradoksas – meras Žakas dosniai seikėjamą paramą dalina miestelio gyventojams, taip pristabdydamas, bent laikinai, visišką ištuštėjimą. Bet pastangos galų gale tampa bevaisės, ir tokioje ribinėje situacijoje R. Vitkaitis suranda savo personažui netikėtų bruožų – valingumo, ryžto, sakyčiau, netgi savotiško pasiaukojimo.
Suburtas nedidelis aktorių ansamblis meistriškai atskleidė beviltiškas Europos platybėse pasimetusio miesteliuko atstovų pastangas nepasiduoti visaapimančiai lygiavai, kovoti dėl savo išskirtinumo ir netgi viso Bušono regiono paveldo reikšmingumo. Groteskinės situacijos, kuriose atsiduria Sekretorė Odetė (Vilija Grigaitytė), Žako brolis Nikolia (Dainius Svobonas) ir jų antagonistas, Europos sąjungos valdininkas Roberas Flapi (Artūras Sužiedėlis) įsimena subtilia vaidyba, natūralumu ir saikingumu. V. Grigaitytės Odetė spektaklyje tampa pagrindinio veikėjo alter ego, jos pasiaukojanti ištikimybė merui ir jo idėjoms žūtbūt išgelbėti merdintį miestelį nebejuokinga, o jaudinanti. Aktorė surado įtikinamų chrarakteringų bruožų savo personažei, bene įsimintiniausias – jos tylus ryžtas nepasiduoti.
Bananų plantacijos (gali būti ir palmių giraitės, sniego tirpdymo bei gamybos agregatai ar skraidantys europiniai cepelinai), tūkstantinės avelių bandos, besiganančios Bušono lygumose, tarptautinis jūrų uostas (nors iki jūros – 350 km), elektrinės, kompleksai, viešbučiai ir dangoraižiai – tai tik dalelė neįtikėtinų Bušono mero sumanymų, kurių pražūtingą pabaigą logiškai išprotauja jo brolis Nikolia. D. Svobonas itin vykusiai susidorojo su savo priešginos ir atsargaus apsidraudėlio, visiškos brolio priešybės, vaidmeniu. Tačiau vėlgi – net tampydamas mokyklinę kuprinėlę ir spardydamas kamuolį (aukojasi dėl katastrofiškai sumažėjusio moksleivių skaičiaus, mat mokyklėlei gresia uždarymas), D. Svobonas nenusprūsta į familiaraus tuščio juokinimo vėžes, nepiktnaudžiauja gan dėkingomis satyrinėmis situacijomis.
Tokiose situacijose, tik jau groteskinėse, atsiduria ir Europos sąjungos valdininkas Roberas Flapi. A. Sužiedėlis sukūrė įtaigų tipinio biurokrato apibendrinantį paveikslą, viską matuojantį ir vertinantį projektų bei programų atitikimu bendriesiems reikalavimams, tokį „žmogaus futliare“ tipažą. Tuo labiau netikėta jo metamorfozė – regis, Bušono mero fantastiniams nevykdomiems projektams artėja visiškas krachas, tačiau Roberas, vinguriuodamas, it ungurys, pasiūlo draugiškai pasidalinti gautais ir nepanaudotais europinės paramos pinigais…
Režisieriui ir aktoriams tinkamai talkino bendraminčiais tapę scenografė Neringa Keršulytė ir kompozitorius Antanas Jasenka. Įsimenantis scenovaizdis, kuriame pagrindinis akcentas – didžiulė storiausių aplankų – Bušono mero projektų ir programų – krūva, kurioje karts nuo karto viską verčiant, ieškoma reikalingo. A. Jasenkos muzika padeda sukoncentruoti dėmesį ties svarbiausiais įvykiais, ypač vykusi, mano manymu, „karo“ bei diskusijų Europos sąjungoje scenose.
Būtina paminėti ir spektaklio programėlę (idėja – Agnės Burovienės, tekstas – Jurgos Knyvienės). Puikus pašmaikštavimas, nes programėlė – minėtų projektų ir programų atitikmuo, susegta ir parengta pagal visus Europos biurokratų reikalavimus. Projektas „Tegyvuoja Bušonas“ (bendro tipo paraiškos forma) padalintas į atitinkamus skyrius, kupinus ironijos, tačiau pakankamai informatyvius. Programėlėje-paraiškoje rasime „projekto įgyvendinimo metodus“, „numatomus rezultatus“, „tęstinumo galimybes ir sklaidą“ ir pan. Be to, žiūrovams palikta galimybė patiems sudėlioti šio projekto sąmatą, pasijusti bent trumpam Europos lygio biurokratais…
Korupcijos ir pinigų plovimo schema bei mechanizmas lieka neišplėtoti, paminėti lyg tarp kitko, tačiau ir šių užuominų pakanka, įsivaizduojant šią bedvasę, dehumanizuotą aplinką, kurioje formalūs elementai užgožia esmę ir tikrąjį pertvarkymų poreikį, kurioje tarpsta itin migloti ir įtartini finansinių srautų paskirstymo metodai. Juk ar logiška, pavyzdžiui, skirti milijonus eurų ne nuolatinių naujų darbo vietų steigimui, o miestelių ir regionų centrų aikščių sutvarkymui – plytelių išgrindimui, kokio nors meninio rieduliuko ar paminkliuko pastatymui. Juk tai – tik laikinos priemonės, neišsprendžiančios konkrečios problemos…Alogiški, absurdiški reikalavimai, pagal vieną ar keletą modelių sulyginantys miestus, regionus, valstybes. Todėl visiškai suprantamas Bušono patriotų noras išlaikyti savo miestelio savitumą, išskirtinumą.
Taip, tos pastangos tikrai graudžiai juokingos, tačiau mestas iššūkis galingai Europos biurokratų armijai vertas pagarbos. Be to, daugelį dalykų aktoriai perteikė itin subtiliai, jie sugebėjo neva linksmoje ir nerūpestingoje situacijų komedijoje įžvelgti skaudžią realybę ir grėsmę kiekvieno Europos sąjungos regiono, miesto ar kaimelio ateičiai ir individo laisvei.
Vladimiro Beresniovo piešinys „Ir biurokratai kūrybingi…”
