2019 m. rugsėjo 21 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Justino Marcinkevičiaus atminimui. Viršūnėm išėjęs, sugrįš šaknimis

Aldona SVIRBUTAVIČIŪTĖ

Marc_II.jpgŠiandien, kai jau susivokėme, kad amžinatvėn išėjo epochos Žmogus, poetas Justinas Marcinkevičius, tarsi ištiko praregėjimas. Pajutome, ko netekome. Kiekvienas savaip ir nebūtinai linguojant pagal taktą ar dirigentų mostą, kurie tarsi palenktyniaudami gražiais ir jautriais žodžiais paskubėjo prabilti tautos balsu, išsakydami paskutinę pagarbą poetui. Tik vieni pasakė iš širdies plaukiančius žodžius, kiti pasikliovė patarėjų erudicija.

Ar bereikia jam liedinti žodžių pjedestalą, norint dar daugiau išaukštinti? Jis, būdamas tarp mūsų ir šalia, visada buvo aukštesnis ir didesnis. Savo dosnumu. Mes sėmėme rieškučiomis jo skleistą gėrį, meilę, viltį, tikėjome ir pasikliovėme jo tikėjimu, dėl ko šioj žemėj verta būti. Gyvenimą ėjęs viršūnėmis, jis tarsi ragino visus tiestis šviesos, gėrio ir saulės link, nors pastebėdavo, kad kiti mato dėmių ir joje. Dabar jis sugrįš šaknimis, kurios tvirtai jo puoselėtos kalbos gražumu vers mus žinoti ir nuolat jausti, ant ko laikosi pasaulis, žemynas, valstybė ir Tėvynė.

Beveik visos Justino Marcinkevičiaus poezijos knygos, be poros pačių pirmųjų, telpa vienoje lentynos nišoje. Jų apie tris dešimtis. Tai knygos, kurių niekam niekada neskolinau ir nedaviau skaityti. Žinoma, egoistiška, bet to įveikti negalėjau. Paženklintos, pabrauktos, prirašytos – man jos buvo pernelyg brangios ir savos, kad galėčiau savo mintimis dalytis dar su kažkuo. Mokiausi iš jų, kaip ir dabar mokausi minties gaivumo, raiškios metaforos, žodžio skanumo ir aromato. Lenkiu galvą savo šviesios atminties lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai Onai Masalskienei, kuri, kaip ir šimtai visų Lietuvos mokyklų šviesiausių pedagogų, mums padėjo atrasti didįjį Poetą, pamokė jį suprasti bei permanyti. Jų ir poeto dėka mums buvo lengva peržengti didįjį 1988-ųjų virsmą plazdant Sąjūdžio vėliavoms ir ateiti iki 1991-ųjų Kovo 11-osios. Sąjūdžio pirmeivis, filosofas Arvydas Juozaitis pasakė, kad J. Marcinkevičius mus parengė atgimimui. Šiandienos mokyklų programose, sako, telikusi viena pamoka, skirta poeto Justino Marcinkevičiaus kūrybai...

Poetas mums paliko didelį turtą – savo eilėraščių palikimą. Ar mokėsime jį sergėti, puoselėti, nesumindžioti ir neišbarstyti pakelėse? Tarsi žvelgdamas nuo pasiektų viršūnių jis sakė, kad jau buvo ir vandeniu, ir oru, ir ugnimi – tai vis pasikartojantys jo poezijos motyvai. Dabar atėjo laikas pabūti žeme. Dorai atlikus savo misiją žemėje. Kokia ji buvo?

Literatūrologė, profesorė Viktorija Daujotytė savo knygoje „Raštai ir paraštės“ (2003), skirtoje poeto kūrybos studijai, įvertino jo talentą, bet šiandien ji įsitikinusi, kad reikės dar kartą peržiūrėti, kas parašyta, tinkamai atskleisti, kas buvo santūriai nutylėta. Pasak eseistės, poetas savo pagrindinę misiją įvykdė. Misiją poezijai, tautai, kalbai.V. Daujotytė pirmoji prabilo ir apie simbolinį atitikimą – poeto mirties datą, vasario 16-ąją. Tą pačią dieną prieš 84 metus Vilniuje mirė tautos patriarchas Jonas Basanavičius. Sutapimai, kokių poeto gyvenime buvo daug. Štai esė knygoje „Sauganti sąmonė“ V. Daujotytė rašo: „Metai – vieni po kitų – ir nuo Monsinjoro Kazimiero mirties. Paskutinę valandą, lyg tiksliai žinotų, kad paskutinė, jis kvietėsi Algirdą Brazauską ir Justiną Marcinkevičių. Galbūt ką nors reikšmingo pasakė, pranešė, perdavė, įpareigojo? Lyg ir nieko, sako jie, ką būtų galima persakyti kaip svarbų.Laukiame ženklų, kuriuos atpažintume kaip ypatingus. O ženklai yra arti, čia pat. Labai paprasti – kaip žodžiai, kurie pasakomi lyg ir tarp kitko. Kad kvietėsi premjerą ir žymų poetą – savaime ženkliška. Rodė rūpestį Lietuva, kultūra. Matė ne tik pareigas, misijas, o pirmiausia žmones, kuriuos mylėjo...“

Nebeliko nė vieno iš titanų, veikusių skirtingose ir kitokiose misijose. Juos vienijo, jungė ir siejo meilė ir pareiga Lietuvai, tarnystė jai. Visų trijų visuomeninė veikla buvo įvertinta Santarvės premijomis, nes buvo tie rūpestingi santarvės ir vienybės skelbėjai ir nešėjai. Ne kartą kaltinti, trypti, smerkti ir žeisti.

Pasak literatūros kritiko Valentino Sventicko, ištarus Justino Marcinkevičiaus pavardę, nebereikėdavo vardyti jo kūrinių, titulų ir apdovanojimų. Jo vardas ir pavardė seniai tapo visiems žinomu titulu.

Simboliška, kad poeto balsas skambėjo atidarant Sąjūdžio suvažiavimą 1988 m. spalio 21 dieną. Prabilo paprastais žodžiais: „Pagaliau atėjo ta diena.“ Dar stipriau poeto balsas skambėjo tų pačių metų lapkričio 18 dieną Aukščiausiosios Tarybos sesijoje. „Siūlau patvirtinti lietuvių kalbą Lietuvos TSR valstybine kalba“, – ištarė jis ir pritilo išgirdęs ovacijas. Iš jo lūpų išgirdome siūlymus tautinę vėliavą patvirtinti valstybine vėliava, Vinco Kudirkos „Tautinę giesmę“ – valstybiniu himnu, o Vytį, lydėjusį visą tautos valstybingumą, valstybės herbu.

Lietuva neteko didžio poeto, kuris savo kūryba, gyvenimu ir veikla tapo dar vienu atkurtos nepriklausomos valstybės taurumo ir sąžinės simboliu. Nedidelėje lyrikos knygelėje „Gyvenimo švelnus prisiglaudimas“, išleistoje 1978 metais, išspausdintos jo „Septynios meilės elegijos“. Paskutinė, septintoji, kaip tik atitinka tai, ką mylimam poetui jaučia jo mylėta Lietuva.

Čia būta mano lūpų ir akių.

Čia mano rankų klaidžiota. Po žodžiais

Ir po tyla kalbėta. Atminties

Gyva žole priaugau aš prie jūsų.

Norėsit nusiplėšt – labai skaudės.

Atėjus lapų išėjimo metui,

Tą vakarą, kada manęs nebus,

Brangieji mano, kaip aš jus mylėsiu.

Ar girdite, kaip suplaka sparnais

Nepasakyti žodžiai? Meilės kalnas,

Tas žemės kauburėlis, kur žolės

Žalia malda per vasarą švytuoja.

 

 

 


Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)