Justino Marcinkevičiaus atminimui. Poeto su tėvu sodintas maumedis liko vienas

Aušra GARNIENĖ, „Kauno diena”

Marc_II.jpgŽiema ir laikas užlygino poeto Justino Marcinkevičiaus pėdas gimtajame jo Važatkiemio kaime, Prienų rajone. Gimtinės atspindžiai liko gyvi jo eilėse. Jis pats – ten gyvenančių žmonių širdyse.

Ten, kur šaknys

 Prienų rajone esančiam Važatkiemio kaimui buvo lemta pirmajam išgirsti J. Marcinkevičiaus balsą. Pakeliui į ten, kur poeto šaknys, – saulė grumiasi su sniegu laukuose, o nuplikę arimų grumstai, rodos, tik ir laukia pirmųjų vieversių.

 Tolumoj mėlynuoja miško juosta. Kažkur už jos – Nemunas. „Daug čia tos Lietuvos”, – braunasi mintis žvelgiant į vaizdą, kuris lyg aidas skamba J. Marcinkevičiaus posmuose.

 Pakeliui į Važatkiemį – kryptelėjęs namas. Brazdinu duris, norėdama klausti kelio, kur poeto gimtinė. Braukdamas išsitaršiusius plaukus senolis moja ranka rodydamas, kur važiuoti.

 Matė einant „in Prienus“

„Ar pažinojote Justiną Marcinkevičių?“ – teiraujuosi žilagalvio. „Apiepiet pro šalį eidavo in Prienų gimnaziją, antroj pamainoj mokėsi. Su ploščiuku tokiu. Paskui beveik naktį grįždavo”, – prisiminė 72-ejų Leonas Čiužas. Su poetu jis sako nebuvęs pažįstamas, o su jo gimine pabendrauja, mat kaimas tas pats. L.Čiužas atviras – knygų niekad nemėgęs, eilių neskaitęs, bet išgirdęs apie J.Marcinkevičiaus mirtį atsiduso – gaila žmogaus.

Didžiulis, pernykščiu spyglių nenusipurtęs maumedis geltono medinuko pašonėje iškalbingesnis už bet kokią iškabą. Tie patys mediniai varteliai, kuriuos filme, sukurtame apie jį, J.Marcinkevičius užveria ir išeina.

Pajutęs svetimus, prie lango prilimpa šuns snukutis, o netrukus atsiveria ir durys. „Nenusipelnėm mes čia”, – kukliai nuleidžia galvą moteris. Jauniausia J.Marcinkevičiaus sesuo Dalia Beniulienė – šių namų šeimininkė.

Obelį lankė kasmet

Tramdydama graudulį D.Beniulienė iš lėto varsto prisiminimų dureles į praeitį, kurioje – dar gyvas jos brolis. „Pernai, atrodo, rugpjūčio 8-ąją, visi čia buvome susirinkę. Dar jo 80-metį užbaigėm. Jautėsi gerai. Nesiskundė. Brendžiuko čia mes dar, šampano…” – žvelgia pro langą jauniausia poeto sesuo.

Čia pat – senas klevas, po kuriuo dengdavo stalą, sodindavo Justiną, kitus gimines. Mėgdavo ir gonkelėse prie stalo pasišnekučiuoti. Kol tėvukas gyvas buvo, Justinas su juo kambaryje ar virtuvėje prie didelio stalo susėsdavo, apie ūkį, reikalus klausinėdavo. Patarimų nedalydavo, tik smalsaudavo.

Ypatingų vaišių Justinui niekas neruošdavo – jis mėgo paprastą kaimišką valgį, ypač bulvines bandas, keptas duonkepėje ant kopūsto lapų. Sesuo pamena dar pernai prišutinusi jam bulvių, vaišinusi naminiu rūgpieniu. „Kaimo vaikis gi. Vargingai gyveno”, – apibūdina poetą sesuo.

Obels aplankymai

„Pas mus čia labai gražu pavasarį, kai viskas sužaliuoja. Bet jis dažniausiai vasarą atvažiuodavo. Arba rudeniop. Vis klausdavo, ar obelis žydėjo, ar yra obuolių ant jos”, – po mažą kruopelytę prisiminimų dėlioja D.Beniulienė.

Šimtametė, greičiausiai dar senelio sodinta obelis, J.Marcinkevičiui labai rūpėjo. Visada aplankydavo ją, mėgdavo rudenį pasirinkti geltonų obuolių. „Vis dar tikėjomės, kad pasveiks. Buvo atsigavęs, jau palatoje…” – vėl susigraudina sesuo.  Pasiūlo kavos ir prisipažįsta pati jos negersianti – dieną pradėjo tablete nuo kraujospūdžio. Brolio mirtis prislėgė.

Užaugo devyni vaikai

„Čia Justinas nuotrauką atvežė įrėminęs, kur mes visi vaikai prie vartelių. Bet jis čia dar jaunas. Ir mano mama, jo pamotė”, – grįžta šypsena D.Beniulienės veidan.

Jauniausia sesuo su Justinu kartu neaugo: tarp jų – 29 metų skirtumas. „Kai aš gimiau, Justinas jau vyriausią dukrą Ramunę turėjo, – kalba D.Beniulienė. Tėvukas užaugino devynis vaikus: Justiną su broliu ir dviem seserimis, o su antrąja žmona susilaukė dar penkių vaikų.

„Mama nė vieno iš mūsų neskirdavo: visiems vienodai sūrio, sviesto ar lašinių įdėdavo į miestą“, – prisiminė poeto sesuo.

Senosios sodybos, kurioje gimė poetas, neliko. Karui baigiantis, rusai traukdamiesi padegė. Poetas buvo nusipiešęs senąją sodybą, kokią ją prisiminė. Žadėjo nupiešti ir namiškiams. „Nebespėjo…” – nutyla sesuo.

                                                                                                                  Marcink_II_a.jpgMaumedis, nepabūgęs karo

Tik maumedžio nei karas, nei vėtros neįveikė. „Tėtis jį su Justinu sodino, kai nuvedė jį pirmą klasę. Atrodo, 1936 ar 1937 metais. Senoviškai mačelu dar vadindavo, ne maumedžiu”, – mostelėja ranka D.Beniulienė. Kodėl maumedis? Ąžuolai čia neauga, nors ne kartą bandyta sodinti. Turbūt žemė netinka.

Apėjęs mylimus medžius, užkopęs į kalniuką, poetas nesėsdavo čia rašyti. Sesuo sako niekada to nemačiusi. Mintis, kurios susikaupdavo tėviškėje, J.Marcinkevičius išdėliodavo Vilniuje.

Jis niekada neskaitydavo namiškiams savo eilių. Jie ir neprašydavo. „Tik knygų atveždavo. Autografus pasirašydavo”, – sako visas jo knygas sauganti sesuo.

Skauda dėl literatūros

D.Beniulienei pačiai mokykloje jau teko nagrinėti brolio kūrybą, rašyti rašinius. „Ar mokytoja, bendraklasiai neprašydavo papasakoti apie brolį?“ – teiraujuosi.

Moteris kukliai nuleidžia galvą ir kiek patylėjusi prisipažįsta: „Tik vėliau, kai sužinojo, kad aš sesuo. Jis savo pasiekė, Dievas davė. Niekada nenorėjom su ta pavarde gyventi“, – kalba tautos dainiumi vadinamo poeto sesuo.

Dėl garbės jai galvos neskauda, bet šiandieninė švietimo sistema kelia abejonių, mat du jos vaikai neseniai baigė mokyklą. „J.Marcinkevičiui skirta viena pamoka. Vieną kūrinį paskaitė, ir viskas. Neberūpi mokykloms lietuvių literatūra“, – linguoja galvą kaimo moteris.

Sovietmečiu jų sodybą nuolat lankydavo ekskursijos iš įvairių Lietuvos mokyklų – mokytojai atveždavo vaikus parodyti, kur gimė ir augo poetas. Atkūrus nepriklausomybę, lankytojų srautas nutrūko.

„Kažkaip gyvensim. Knygų jo daug liko…“ – išlydėdama žvelgia į saulės nutviekstą maumedį sesuo.

Mokykla apšarmojusiais langais

Už Pociūnų, dar arčiau Nemuno, Alksniakiemio kaimas – lyg išmiręs. Didelis medinis namas palei gatvelę stovi apšarmojusiais langais. Virš durų – medinė knyga, kurioje įrašyta, kad 1924–1975 m. čia buvo Alksniakiemio pradinę mokyklą. Prieš kelerius metus bendruomenės iniciatyva atsirado įrašas, kad mokyklą baigė poetas Justinas Marcinkevičius.

Už buvusios mokyklos pastato po senu ąžuolu palinkusi močiutė mosuoja kirviu, krauna pagaikščius į krepšį. Svečių čia niekas nelaukia. „Mokiausi čia. Pažinojau Justiną. Brolis buvo jo klasės draugas“, – atsitiesia prieš saulę kirvį padėjusi Janina Aleknavičienė ir perbraukia sugrubusiais pirštais veidą.

„Girdėjau per radiją, kad mirė. Verkiau. Toks geras žmogus buvo, toks nuoširdus, kai pamenu“, – merkiasi nuo saulės senolė, o veido raukšlės paskęsta ašarose. Krepšio su malkomis nunešti iki trobelės neleidžia – apsitriūs pati.

Sukamės atgal, o sename apleistame sode po apkerpėjusia obelim stirna ieško sniege sušalusių obuolių. Nelieka abejonių – J.Marcinkevičiaus iškvėpuotos, išgyventos Lietuvos čia labai daug.

Nuotraukose: Poetas Justinas Marcinkevičius 2007 metais (Stasio Paškevičiaus nuotr.) ; Maumedis Prienų rajone tebestovi…(Evaldo Butkevičiaus nuotr.)

 

 

Panašūs straipsniai