Net šešios akistatos su mirtimi įkvėpė branginti gyvenimą

Audronė URBONAITĖ, LR korespondentė

Cekuolis_II.jpgKuo rizikuoja Algimantas Čekuolis, nusprendęs atskleisti tikrąją savo gyvenimo istoriją? Šeši skyriai iš naujausios garsaus žurnalisto ir rašytojo knygos „Šešios progos numirti” – stulbinamai atviri. Artėjant 80-mečiui, kurį švęs šių metų rudenį, publicistas leido sau tai, ko niekada nedarė, – užbėgti už akių galimiems jo biografijos klastotojams.

Žurnalistas, TV laidų vedėjas ir keliautojas A.Čekuolis tikina parašęs paskutinę savo knygą. Joje, kaip pats sako, pasakoja visą tiesą apie tai, kas iš tiesų jis yra. Ir apie tai, kuo troško būti. Sukrečiančiose šešiose istorijose aprašyti šeši būdai, kaip numirti.

– Paskutiniai jūsų knygos skyriai – itin atviri. Kodėl nusprendėte visa tai papasakoti?

– Kad užkirsčiau kelią kitokioms savo biografijoms, kurias galbūt kas nors sugalvos rašyti. Tokia mintis atėjo, kai iš dviejų leidyklų gavau siūlymą pačiam rašyti biografinę knygą.

Pasakiau: „Nenoriu.” Man neįdomu rašyti pasakėčią „Aš ir gyvenimas”. Pasakojimai, ką įsiminei nuo ketverių iki senatvės, svarbūs tik pačiam pasakotojui, o skaitytoją juokina.

Kai atsisakiau, ėmė siūlyti pagalbininkus, kurie parašytų už mane.

Tada ir pamaniau, kad į enciklopedinės publicistikos knygą verčiau pats įdėsiu šešis svarbiausius savo gyvenimo epizodus.

– Jie įspūdingi. Ne taip įsivaizdavau jūsų giminę. Neįtariau, kad jūsų tėvas – buvęs šaulių vadas, o motina – jaunalietuvių vadė. Nustebino ir tai, kad vos šešiolikos metų buvote priimtas į Maskvos Maksimo Gorkio literatūros institutą. Tai buvo beveik vienintelė vieta Sovietų Sąjungoje, kurioje nebuvo iki galo užgniaužtas laisvamaniškas mąstymas.

– Ten patekau poeto Eduardo Mieželaičio dėka. Surinkęs savo spausdintų mokyklinių straipsnelių iškarpas, drįsau paprašyti jo rekomendacijos. Nulėmė ne mano nuopelnai, o jo parašas.

– Ar galiu pacituoti, kaip jūs aprašote savo studijas knygoje?Instituto biblioteka buvo puiki. Girdėjau kalbant, kad ten atsidūrė privačios represuotų rašytojų ir dvarininkų bibliotekos. Kažin kodėl ji nebuvo „išvalyta” – galėjai rasti ir vakarietiškos literatūros, ir baltagvardiečių autorių kūrybos.

Po truputį ėmiau suprasti, kas iš tikrųjų yra gera literatūra. Ir tai buvo tragedija. Nes supratau: rašyti nemoku. Ir netgi neturiu apie ką rašyti.” Maždaug tas pats, kaip mokant važiuoti dviračiu bandyti į dangų pakelti lėktuvą. O buvau jau 30-ties! Užsitęsusi nebranda!

Ir tai buvo tragedija. Nes supratau: rašyti nemoku. Ir netgi neturiu apie ką rašyti.” Bet paaiškėjo, kad rašyti jūs mokate. Kuri iš šešių istorijų, kuriose aprašytas vis naujas būdas numirti, jums pačiam yra brangiausia?

 

– Povandeniniai šėliojimai, darantys įspūdį kvailumu. Tai paskutiniai neatsakingi mano gyvenimo žingsniai, kai elgiausi kaip pusbernis, o ne kaip subrendęs vyras.

 

Atvirame vandenyne nuo žvejybos laivo-fabriko su akvalangu sliuogti į vandenį ir vienam bandyti praplaukti pro tris ryklius – lengvas pamišimas!

 

Maždaug tas pats, kaip mokant važiuoti dviračiu bandyti į dangų pakelti lėktuvą. O buvau jau 30-ties! Užsitęsusi nebranda!

 

Bet kartais pasidžiaugiu, kad taip ilgai buvau pusbernis. Tai leido išbandyti daugybę dalykų ir pažinti pasaulį.

 

Protingiems žmonėms neateidavo į galvą mintis išplaukti devyniems mėnesiams į jūrą be teisės išlipti į krantą. Dauguma būtų paklausę: „Kam to reikia?” Man tokių klausimų nekilo.

 

– Tokius dalykus paprastai pristabdo moterys.

 

– Iki 33 metų buvau lengvai padūkęs viengungis. Vedžiau tik sulaukęs Kristaus amžiaus.

 

Prieš daugelį moterų esu kaltas. Ne todėl, kad būčiau nuskriaudęs ar apgavęs oficialiąja prasme: bajoriška kilmė nebūtų to leidusi.

 

Nė viena nepasakys, kad žadėdavau vesti, bet netesėjau. Žadėti nežadėjau, bet nepraleisdavau vyrui duotos galimybės neįsipareigoti.

 

Tik sulaukęs brandos ėmiau galvoti apie tai, kaip turėtų jaustis mergina, su kuria kartu vaikštai į šokius, visi mato, kad jūs kartu, o paskui ta draugystė lengvai nutrūksta.

 

Tokie dalykai moteriai sugadina gyvenimą ir sudaužo širdį. Tada maniau, kad esu dar nepasirengęs šeimai. Minkiau save kaip molį, iš kurio turėjo išeiti Čekuolis.

 

Dabar žiūriu, kad ir mano sūnus Justinas eina tuo pačiu keliu. Jam jau 34-eri, bet vesti nesiruošia.

 

– Ką dabar veikia abu jūsų vaikai?

 

– Dukteriai Ievai – 44-eri, gyvena Madride. Ji – dailininkė, kalbininkė ir notarė. Ištekėjo už ispano. Jiedu augina 8-erių ir 4-erių metų sūnus.

 

– Ar anūkai kalba lietuviškai?

 

– Kalba. Vasarą parsivešiu į Lietuvą – dar pasipraktikuos.

 

– O ką veikia sūnus?

 

– Justinas yra muzikos grupės „G&G Sindikatas” vadybininkas. Neseniai jie koncertavo Anglijoje.

 

– Sąjūdžio laikais jūsų statusas buvo ypatingas. Buvote žmogus, geriau už kitus pažįstantis Vakarus. Tačiau jūsų darbas ten kėlė klausimų. Kai kam – abejonių. Kokių nuoskaudų tais laikais patyrėte?

 

– Tiesioginių užsipuolimų nebuvo. Kreivų šypsenėlių – taip. Bet kai matydavau, iš kokių žmonių jų sulaukiu, nekreipdavau dėmesio. Kitus neretai juodina tie, kurie patys neturi ko pasiūlyti.

 

Nė vienas negalėjo paneigti, kad „Gimtasis kraštas” – jį tuomet redagavau – buvo sistemos sprogdintojas.

 

Pirmieji rašėme apie Rainių žudynes, nekaltų kunigų mirtį. Kėlėme daugybę temų, apie kurias tuo metu niekas nedrįso prabilti.

Pirmieji Europoje paskelbėme slaptuosius Ribbentropo-Molotovo paktus. Tai buvo taip svetima ir nepriimtina M.Gorbačiovo aplinkai. Gaudavau grasinimų rusų kalba.

 

Tuomet savaitraščio „Gimtasis kraštas” tiražas buvo neįprastas tokiai mažai šaliai kaip Lietuva – net 400 tūkstančių egzempliorių. Sąmokslo teorijos tame kontekste nublankdavo.

 

Sąjūdžio laikais net 17 kartų vykau į Ameriką ieškoti ryšių su JAV žurnalistais ir politikais, kurie palaikytų Baltijos šalių siekius.

 

Klaidingai manoma, kad didysis priešas buvo Rusija. Ne Rusija, o Amerika, nes būtent jai rūpėjo išlaikyti M.Gorbačiovą valdžioje ir per jį saugoti savo interesus.

 

– Ką jūs veikėte Amerikoje tuos 17 kartų?

 

– Stengiausi, kad Lietuvos reikalais kuo daugiau domėtųsi JAV spauda ir televizija. Patekti į žiniasklaidą buvo labai svarbi misija. Daug padėjo Amerikos lietuviai.

 

Geriausias ginklas yra humoras.

 

Pamenu, po Kovo 11-osios akto vyko trijų valstybių tiesioginis tiltas. Vašingtone – laidos „Good night, America!” vedėjai, Maskvoje – rusų televizijos žurnalistas Vladimiras Pozneris, o Vilniuje – aš.

 

Ketvirtą valandą nakties V.Pozneris aiškina Amerikos eteryje: „Skyrybos turi būti teisingos: reikia padalinti turtą, vaikus, o ne staiga viską mesti ir išeiti.”

 

Girdžiu save atsakantį: „Skyrybos vyksta tuo atveju, jei prieš tai buvo sudaryta teisėta santuoka. Tačiau santuokos nebuvo – trys Baltijos sesės buvo išprievartautos!”

 

Visu kūnu jaučiu, kaip V.Pozneris nervingai tyli. Ir staiga ausinėse – juokas iš tolimos Amerikos. Suprantu, kad nugalėjome mes, o ne V.Pozneris.

 

Įsiminė ir tiesioginė JAV laidos „Good morning, America!” transliacija iš Maskvos prie patrankos „Caras”.

 

Dalyvavo latvis, kurio pavardės nepamenu, ir aš. Jis atsakė į klausimą, o aš savojo neišgirdau, nes jį užgožė vėjo banga.

Rizikuoju ir sakau: „Meška prarijo tris ežiukus. Ežiukams nelabai patogu, bet ir meškai nekas.” Reakcija tokia pati – kvatojimas Amerikoje.

– Knygos skyriuje „Pažvelk man į akis” jūs įtaigiai rašote, kaip galima beveik priversti įsimylėti arba bent jau gerokai sušvelninti neprielankumą, jeigu žmonės pasiryš dėmesingam akių kontaktui. Ar esate pats tai sąmoningai taikęs?

 

– Vyras prieš moterį nuoširdaus žvilgsnio nesuvaidins, jeigu nejaus prielankumo. Akies voko raumuo, lotyniškai vadinamas orbicularis oculi, valingam valdymui paprasčiausiai nepasiduoda. Bet kuri moteris atskirs, ar šypsena nuoširdi.

 

Tačiau visada galima draugiškai nusiteikti bet kurio žmogaus atžvilgiu. Lengviau susikalbėti su tuo, su kuriuo nekariauji.

 

Kanadoje dirbau sovietinio dienraščio „Novosti” korespondentu ir išvykdamas norėjau gauti interviu iš tuomečio šalies ministro pirmininko Pierre’o Trudeau. Jis buvo rūstokas ir santūrus žmogus.

 

Neabejoju, kad prieš sutikdamas duoti interviu perskaitė mano dosjė. Pasisveikinęs ištarė: „Tai grįžtate į Sovietų Sąjungą?” „Ne, – atsakiau. – Grįžtu į Lietuvą.” Ir paprasčiausiai nenuleidau akių.

 

„Bet tai – Sovietų Sąjunga”, – ramiai paprieštaravo P.Trudeau. Bet jo akies voką valdantis raumuo orbicularis oculi šypsojosi. Akių kontaktas gali padėti susikalbėti, jei žmonės to nori. ( Visą Audronės Urbonaitės interviu su Algimantu Čekuoliu skaitykite „Lietuvos rytas” laikraščio priede „Gyvenimo būdas”.) 

 

Panašūs straipsniai