Vilma Srėbaliūtė. Atradę Lietuvą: tapytojas Gilles Vuillard

Beveik dešimt metų gyvenantį Kaune prancūzų dailininką G.Vuillard galima vadinti ištikimu Lietuvos medinės architektūros gerbėju. Įsikūręs viename seniausių ir gražiausių Kauno rajonų Žaliakalnyje, jis nutapė ciklą darbų su čia dar išlikusiais medinukais, į prancūzo akiratį pateko ir kituose Lietuvos miestuose išlikę medinės architektūros statiniai.

Taigi, savo kūryba jis, atvykėlis, vietinius gyventojams grakščia prancūziška maniera kviečia išsaugoti tai, kas yra vertinga, tačiau pačių lietuvių nėra nei pernelyg saugojama , nei branginama. Kaip jam, svetimšaliui, pavyko rasti mėgstamą veiklos sritį Lietuvoje, kur daugelis neįžvelgia jokios perspektyvos ir, pasitaikius progai, emigruoja? „Esu menininkas, taigi darau tai, ką sugebu ir privalau savo kūryba sudominti žmones, kad jie mano darbais ne tik domėtųsi, bet ir pirktų. Praėjusiais metais Lietuvoje surengiau net penkias parodas“.

Dvi šio tapytojo parodos bus pristatomos Vilniuje: Gaono muziejuje šių metų kovo 3 d. – balandžio 14 d. (ekspozicija bus uždaryta vieną savaitę: 2011 04 21 – 2011 04 27) ir Seimo rūmuose 2012 m. Vienu iš Gilles kūrybinio įkvėpimo šaltinių tapo būtent Kauno Žaliakalnis. „Gyvenu čia, esu menininkas, todėl stengiuosi į mane supančią aplinką žvelgti plačiai atvertomis akimis, - į klausimus tapytojas atsako anglų kalba, nors jam visai neblogai pavyksta kalbėti ir lietuviškai.- Menininkui labai svarbus sugebėjimas pamatyti ir skvarbus žvilgsnis. Mane sužavėjo ir įkvėpė dar iki šių dienų išlikę senieji Žaliakalnio (ir ne tik) unikalūs medinės architektūros statiniai, tačiau jei ir toliau jie nesulauks deramo dėmesio ir nebus vertinami, jie tiesiog išnyks. Nepagarba istoriniam ir kultūriniam paveldui negali būti toleruojama.

Tik pažvelkite, kas vyksta : Šnipiškes Vilniuje beveik sudegintas, panaši lemtis nutiko ir Pakruojo sinagogai, tačiau juk medis yra neįkainojama vertybė, kuriam niekada neprilygs plastiko tuštybė ir tariamoji jo vertė primenanti kondicionieriaus pučiamą orą. Turėtumėt suprasti, kaip svarbu ir gyvybiškai būtina išsaugoti ir puoselėti medinę architektūrą ir , kiek įmanoma išsaugoti istorinį jūsų protėvių paveldą, kuriam beveik neskiriama dėmesio. Jis prilygsta A. Baranausko apdainuotam „Anykščių šilelio“ gaivaus oro gurkšniui. Medinė architektūra įkūnija šalies regionų dvasią. Ji yra poetiška, gyva, kvėpuoja, yra kintanti ir kūrybiška. Kartais – net gudri: nėra sudėtinga, pvz., laiptus „priklijuoti“ prie pastato, klimato pilkumą kompensuoti pastatų fasadų spalvų džiaugsmingumu.

Taigi, nėra jokios monotonijos: kartais namus papuošia maži žaismingi stogeliai ar paprasti, bet vaizdingi stogeliai virš durų. Paprastas, bet gražus ir originalus paveltas yra didžiulis šalies turtas! Medis – tai ateitis., nes jis yra natūralus, nuosaikus ir neišsenkantis. Taigi, jūs galite rinktis: paversti savo šalį maža medine Italija ar kraštu be jokio išskirtinio paveldo. Užsienio turistams patinka medinė architektūra, tai kodėl jos nėra turistiniuose jūsų šalies vadovuose? Klasikinė plytų ar baroko architektūra sutinkama visoje vidurio šiaurės Europoje. O Lietuvos medinė architektūra yra unikali, nematomo grožio, nes yra paprasta ir kukli. Tai – jūsų kultūros simbolis, todėl atidžiau pažvelkite ir išsaugokite ją“.

Bendraujant su Gilles stebina entuziazmas kuo geriau  pažinti mūsų šalį, jos kultūrą ir tradicijas. Prancūzų dailininkas yra gerai susipažinęs ne tik su šiuolaikinių menininkų, bet ir su kitų sričių atstovų kūryba. Šiuolaikinių dailininkų - Martyno Jankaus, Alono Štelmano, Povilo Ramanausko (pastarasis dar tik studijuoja) darbai pelnė Gilles palankius atsiliepimus. Taip pat Gilles jau pamėgo ir kitų meno sričių atstovų: režisieriaus Šarūno Barto, muzikantų Ramūno Jaro, Artūro Kelpšos, Alfredo Kukaičio, Petro Geniušo, Arvydo Joffės, Eugenijaus Kanevičiaus, fotografo Gintaro Česonio kūrybą. Galbūt jis galėtų Lietuvą pavadinti antrąją tėvyne? „Šiuo metu gyvenu Lietuvoje, tačiau mano tėvynė yra Prancūzija. Kita vertus, kilmė nėra svarbu, mes visi turime savo kilmę ir religiją kaip duotybę, kuri , galima sakyti, yra grynas atsitiktinumas, - sako Gilles. – Užtat labai svarbi yra kultūra, kurią sukuriame. Tai visuma kultūrinių fragmentų, kurią įtakoja viso pasaulio kūrėjų pastangos. Tam reikalingas ne tik kūrėjų talentas, bet ir visuomenės palaikymas ir atitinkama valdančiųjų strategija ir politika.

Štai japonų rašytojo , Nobelio premijos laureato Y. Kawabatos romanas išverstas į lietuvių kalbą tapo dar vienu ryškiu įnašu į jūsų kultūrą. Tik apmaudu, anot Gilles, lietuvių kultūrinės tradicijos nėra tokios dinamiškos kaip Prancūzijoje. Pvz., Lietuvoje jis nepastebėjo skaitančių baruose, autobusuose ar miesto parkuose knygas žmonių, kas yra įprasta Prancūzijoje. Į lietuvių kalbą dažniausiai verčiami vadinamieji bestseleriai. Ir tai, anot Gilles, nėra vien tik finansų klausimas.

Nuotraukoje: Kaune gyvenantis Prancūzijos dailininkas Gilles Vuillard ir jo piešiniai