Lietuva dar negali atsitokėti nuo šoko, ištikusio sužinojus apie trylikametės mirtį nuo keturiolikmečio žudiko rankos. Pilasi retoriniai klausimai: kas darosi mūsų vaikams, kodėl jie tokie žiaurūs, kodėl per anksti nori būti suaugę ir skuba įgyti seksualinę patirtį?
O juk atsakymai čia pat. Jei namuose tėvai neturi laiko ir jėgų savo atžaloms auklėti, tai daro žiaurūs kompiuteriniai žaidimai, smurto ir sekso prisodrinti filmai, interneto džiunglės, „gražiausių užpakaliukų“ konkursai, girtos rugsėjo pirmosios…
Nustėrau pamačiusi, kad gerą reputaciją turėjęs dienraštis tą pačią dieną ramiai įsideda ir straipsnį apie bausmių sugriežtinimą nepilnamečiams žudikams, ir patarimus, kaip užsiiminėti… seksu trise. Paauglių mergaičių mėgstamas žurnaliukas išsamiai (tarsi turėtų partnerystės sutartį su kokiu raudonųjų žibintų kvartalu) apmoko, kaip pamaloninti partnerį oraliniu būdu.
Nebūkit davatkos, sako kritikams leidėjai ir prodiuseriai, tai paklausu, o žiniasklaida yra verslas. Jie maišo š… su šermukšniais, nusispjaudami į tokius dalykus kaip specializacija ir tikslinė auditorija. Juk sekso prekės vis dar parduodamos seksšopuose, o ne kartu su kiaulių kojomis mėsos skyriuose…
Šleivos „lietuviškos demokratijos“ siūlės išlenda ir viešai aptariant šitą tragediją. Pas mus labai mėgstama tiesiogiai ar netiesiogiai suversti kaltę aukai. Čia vėl pasireiškė kontroversiškas sostinės psichologas, ne pirmą sykį „mušantis į vienus vartus“, kai aptariamos skandalingos bylos. Šokiravo ir tai, kad iš pirmosiose publikacijose paviešintų detalių: mokyklos, tėvų darbo, šeimos sudėties, nesunkiai buvo galima nustatyti mergaitės asmenybę. O nužudymu įtariamas brangioje privačioje mokykloje anksčiau mokęsis vilnietis paauglys apibūdintas labai šykščiai ir kai nutekėjo daugiau informacijos, pasipylė grasinimai dėl pažeistų vaikų teisių. Kodėl? Dėl to, kad vaikino šeima aukštesnio socialinio statuso, turtingesnė, turi daugiau ryšių, teisinių žinių?
Koktu, kai net mirties akivaizdoje elitui ir „runkeliams“ taikomi skirtingi standartai… Prie to, kad viešojoje erdvėje skurdžių bedarbių porelė pavadinama sugyventiniais, o peroksidinė „pupytė“ ir turtingas intymus jos bičiulis – širdies draugais, sužadėtiniais ir kitais saldžiais epitetais, jau lyg ir buvome pripratinti…
Po skaudžios dramos daug kas kaltina „Facebooką“. Esą jis skirtas visiems, kurie nemoka bendrauti su gyvais žmonėmis ir nesugeba susirasti draugų be interneto. Kiti atrėžia, kad bet kuris technikos atradimas gali ir žeisti, ir duoti naudos. Todėl vaikams būtina aiškinti apie pavojus, tykančius virtualioje erdvėje; tą jie turėtų sužinoti ir per informatikos pamokas mokykloje. Juk ne visi žmonės, bendraujantys internete, prisistato tuo, kuo iš tikrųjų yra.
Pusamžis iškrypėlis, narkomanas ar neprognozuojamas psichopatas gali pateikti save kaip romantišką svajonių vaikiną, net nuotrauką ne savo įdėti ir kviesti patiklias paaugles į „aklus“ pasimatymus. Kaip liūdnai tai gali baigtis, buvome matę dokumentiniais faktais pagrįstuose amerikiečių, vokiečių filmuose. Deja, dabar tenka mokytis iš savo skaudžios patirties…
„Šeimininkė”
