Yra tokia sena pasaka apie elgetą, kuris prieš savo valią tapo valdovu. Dvariškių pavožtas po statine, netgi rėkė pats save sumenkindamas: „Nemoku skaityt, nemoku rašyt, nori mane karalium pastatyt!“ Dabar tokių kvailių nėra – ko kuklintis, jei gali būti karūnuotas? Tegul ir ne soste – reitingų lentelėse. Tiesa, išgarsėjimas neilgam – savaitei, mėnesiui, pusmečiui. Paskui – kitas „karalius“, kitas skandalas, kita aktualija. Toji, ant kurios žmonės buvo užkibę aną mėnesį, jau metama šalin tarsi išlepinto vaiko prakąsta bandelė…
Pedofilijos istorija išsunkta. Kas toliau? Dviejų velionio Prezidento A. Brazausko žmonų ir našlės rentos siužetų pakako tik trumpam smalsumo gaisreliui. Tada televizorių ekranuose it kulkosvaidžio papliūpos ima tratėti baisūs atradimai – mus nuodija valgiu, vandeniu, vaistais, skiepais. Belieka elgtis kaip tame sovietiniame anekdote apie branduolinį pavojų – apsisiausti balta paklode ir pačiam eiti į kapines?.. Bet žmonės valgyti nori kasdien. Niekas ekologiškų daržų žiemą nesusikas, paršų garažuose sveikai auginti nepradės. Žodžiu, baigiasi temos parakas, prasideda proza, o ji nesvarbi, nusprendžia Bulvarlendo vadybininkai. Taigi, laikas imtis ženklo „S“. Ant meškerės kabinamas neregėtas masalas – vagystė TV projekte ir kraujomaišos šešėlis populiaraus atlikėjo gimimo istorijoje.
Sakysite, šitaip elgtis amoralu, vertybių skalė sujaukiama? Bet juk vertybių ir tikrojo profesionalumo kartelės Lietuvoje jau senokai nuleistos taip žemai, kad per jas nė šokti nereikia. Galima peršliaužti neišlipant iš lovos… Narplioti tikras problemas, rimtai ieškoti priežasties ir pasekmės ryšių mūsų gyvenimo aktualijose – sunkus ir varginantis užsiėmimas. Ne tik Bulvarlende, bet ir už jo ribų, kur veikia pareigūnai, profesionalai, politikai, stinga nuoseklumo ir atvirumo.
Todėl, tarkim, mes, Lietuvos piliečiai, nors turime „teisę žinoti“, nežinome nė pusės tikrosios tiesos apie pastatų renovavimą. Mums tiesiog saldžiai aiškinama, kad tai nepaprastas gėris. Kadangi aplinkos ministras Kazlauskas kaip koks Tadas Blinda paskelbė, jog „žmonės turi pinigų“, tai senų daugiabučių gyventojai turėtų tapti ne tik bankų donorais iki gyvos galvos. Dar ir darbdaviais. Mat namus renovuotų tūkstančiai bedarbių statybininkų. (Deja, greičiausiai tokie, kurių rankos auga ne iš pečių, o iš tos vietos, kur žemiau juosmens; juk patys statybų verslo bosai pripažįsta, kad kvalifikuoti ir sąžiningi meistrai nesėdi be darbo.)
Esminis klausimas: kokia iš to nauda butų savininkams? Niekas viešose diskusijose neprasižioja, kad, apšiltintuose namuose sumažėjus šilumos suvartojimui, jos tiekėjai, nenorėdami taikstytis su mažėjančiu pelnu, neišvengiamai keltų kainas. Tai elementaru. Kas galėtų paneigti, kad už gruodį dideles sąskaitas gavę Lietuvos žmonės tiesiog jau dabar savo pinigais užkišo skylę šilumininkų buhalterijoje? Tą, kuri ėmė vertis, kai atsirado naujos statybos būstų su individualiais šilumos skaitikliais ir jų savininkus keblu įžūliai melžti…
Nuotraukoje: Komentarų autorė, Lietuvos žurnalistų sąjungos narė Rūta Kanopkaitė
