Žmonės, išsaugoję autentiškus 1991-ųjų sausio 13-osios prisiminimus, mena viltį, gaudžiančius bažnyčių varpus, begalinę drąsą ir ryžtą. „Įsiklausykime į tai, ką mus sako ta diena”, – ragina jie.
Vidas Mačiulis, televzijos žurnalistas:
Išgirdęs apie šią savaitę Lietuvoje viešintį Volokolamsko metropolitą Ilarioną, iš karto jo vardą susiejau su Sausio 13-ąja. Tuomet, kai pradėjome transliuoti iš Kauno televizijos studijos, pas mus ėjo įvairūs žmonės, kalbėjo, pranešinėjo naujienas. Man šovė mintis pasikviesti rusakalbį žmogų, kuris pakomentuotų tos nakties įvykius.
Nubėgau į cerkvę. Duris atidarė jaunas dvasininkas įraudusiais skruostais. Pradėjau jo prašyti, kad ateitų pakalbėti į studiją, o jis sako: „Broleli, sergu plaučių uždegimu, man 39 laipsniai temperatūros.” Pradėjau jo atsiprašinėti, o jis net nesuabejojo ir pasakė važiuosiąs, nes jaučiąs pareigą tai padaryti.
Studijoje jis kimo, duso, bet kalbėjo – gyrė lietuvių tautą, kreipėsi į rusakalbius žmones, į kareivius, ragino nelieti kraujo. Tokių malonių epizodų išlikę daug.
Be pertraukos 10 valandų ir15 minučių vedžiau laidą, patekau į Lietuvos rekordų knygą, bet manau, kad aš tik atlikau savo pareigą kaip žurnalistas. Visada pagalvoju apie žmones, kuriuos mačiau gatvėse tą naktį; jie bėgo iš namų į automobilius, palikę savo mažus vaikus, sergančius tėvus, ir skubėjo ginti mūsų. Prieš juos reikia labiausiai nusilenkti.
Po tos ilgos laidos išėjau į S.Daukanto gatvę, žmonės pradėjo skanduoti „Ačiū, ačiū”, ir aš apsiverkiau. Ką padarė Kauno televizija? Jeigu mes nebūtume prabilę iš Kauno, sekmadienį nebūtų tiek žmonių susirinkę į Vilnių, nes mes nuolat raginome tai daryti. O pirmą postūmį davė Algirdas Vidmontas, pirmasis apie galimybę transliuoti prabilęs į eterį iš Juragių dar be jokio vaizdo. Vėliau prisijungė kolegos iš Kauno studijos, kuri be pertraukos dirbo tris paras.
Sigitas Tamkevičius, Kauno arkivyskupas metropolitas SJ :
Labiausiai prisimenu 1991-ųjų sausio 13-osios šv. Mišias, kurias aukojau Aukščiausiojoje Taryboje pro koridoriaus langą: pilnas vidinis kiemas ir toliau visas Gedimino prospektas, ta liūliuojanti minia. Dar niekur niekada nemačiau taip nuoširdžiai besimeldžiančių žmonių, nes visi bet kurią akimirką laukė atvažiuojant tankų. Tie žmonės buvo dovana Lietuvai.
Jeigu ne tikėjimas ir malda, kažin ar žmonės būtų išstovėję tokio pavojaus akivaizdoje. Šiandien to pasigendu. Žmonių, sakančių, kad ne už tokią Lietuvą kovojo, norėčiau paklausti: o kokios Lietuvos jūs norėjote? Kokios buvo jūsų viltys?
Kiekvienas galime sakyti, kad ne visos mūsų viltys išsipildė. Pirmiausia norėjome, kad Lietuva būtų laisva. Ją turime. Bet tai nereiškia, kad dabar kiekvienas turime turėti po aukso puodą. Laisvė – tai galimybė. Galimybė daryti ir gera, ir bloga. Tiems, kurie patys išgyvenome Sausio 13-ąją, tai buvo Dievo dovana. Išgyvenome didžiulį pavojų, kuris mus aplenkė.
Tie, kurie tų įvykių neišgyveno, turėtų gerai įsiklausyti į tai, kas tuomet vyko, nes menkas istorijos žinojimas trukdo daug ką teisingai vertinti. Tūkstančiai žmonių išvažiavo iš Lietuvos ieškodami geresnio gyvenimo. Atkūrus nepriklausomybę, aš svajojau tik apie tai, kaip kur nors nuvažiavus ką nors pamatyti. Apie jokį geresnį gyvenimą negalvojau. Dabar žmonės gali laisvai kalbėti, gali bet kur važiuoti, o nusivylę gali ir laimės kitur ieškoti.
Nuotraukoje: Metropolitas Ilarionas (kairėje) ir Arkivyskupas metropolitas SJ Sigitas Tamkevičius po dvidešimties metų vėl susitiko Kaune…
